Vienas pirmųjų darbų prieš sporto bazių statybas yra buvusių gyventojų iškeldinimas iš vietovių, kurios atiteks olimpiados reikmėms. Persikėlėliams vienoje Sočio gatvių buvo numatyta pastatyti 18 namų, tačiau kol kas juose dėl dviejų priežasčių švilpia vėjai. Pirmoji - statybininkai po keletą mėnesių laukia pinigų ir rengia bado streikus, o antroji - nebaigtų namų nepriima valstybinė komisija.
Olimpinius užsakymus gavusios kompanijos dirbti pasamdė pigiausią darbo jėgą, tačiau ir šiems atvykėliams iš kaimyninių regionų nemokami pažadėti atlyginimai, iš pradžių atrodę visai neblogi.
Kad išgyventų, statybininkai buvo priversti keisti į maistą savo mobiliuosius telefonus arba imti produktus palikdami pasą kaip užstatą. Trūkus kantrybei jie ėmė badauti ir tik tada sulaukė pažadų, kad dalis pinigų bus išmokėta.
Pasak statybininkų, negaudami pinigų jie negali išlaikyti namuose likusios šeimų, nes dėl komunalinių skolų išjungiama elektra, vanduo ir šildymas.
„Su tokiu požiūriu nebus nei olimpinių objektų, nei olimpiados“, - sakė vienas brigadininkų.
Olimpinių objektų statybai skirtos didžiulės sumos, todėl konkursus laimėjo ryšių su Maskvos valdžia turinčios galingos kompanijos, kurios pigiai samdo subrangovus ir delsia su jais atsiskaityti.