Nuo tada, kai pradėjo savarankiškai mąstyti, Y.Buschbaum visada jautėsi vyru. Tai, kad gimė moterimi – ne tos lyties, kokios norėjo – B.Buschbaumas vadina gamtos klaida.
„Tas, kas aš esu dabar, nepalyginti geriau, nes teisinga.
Savo ankstesnį gyvenimą nušlaviau nuo žemės paviršiaus.
Niekas mano kūne neprimena Yvonne: ji man mirė“, – kalbėjo B.Buschbaumas.
- Bet juk senąjį gyvenimą primena iškovoti titulai?
- Nebeliko ir Yvonne laimėjimų. Tiesą sakant, jie apskritai nesvarbūs, nes nepadarė manęs geresniu žmogumi ir net nesuteikė pasitenkinimo.
- Kodėl tada pasirinkote profesionalųjį sportą?
- Tokiu būdu siekiau susinaikinti. Anuomet manyje buvo susikaupę daug įniršio ir neapykantos. Numaniau, kad man kažkas ne taip, bet nežinojau, kas.
Nenorėjau pripažinti, kad buvau prislėgta, nes nejaukiai jaučiausi savo kailyje.
Tik po treniruočių, kai nebegalėdavau pajudėti, jausdavausi laiminga.
Šio „narkotiko“ poveikis laikydavosi porą valandų. Paskui, giliai viduje pajutusi savo trūkumą, grįždavau į sporto salę.
- Koks tai buvo trūkumas?
- Gyvenau svetimame kūne. Niekada nenorėjau vilkėti suknelių, lėlės ir rausva spalva man atrodė kvaila.
Automobiliai, technika ir futbolas – tai buvo mano tikrasis gyvenimas. Dar septynerių aš visada norėjau eiti į vyrų tualetą.
- Tačiau daugybė mergaičių nežaidžia su lėlėmis ir yra smalsios...
- Man to buvo maža. Elgiausi kaip vaikinas – taip atrodžiau, taip rengiausi. Net vaikinai laikė mane savu, ir mergaitėms atrodžiau kaip vaikinas.
Bandžiau gyventi kaip vyras, nors mano ir pagrindiniai, ir antraeiliai skiriamieji lyties požymiai buvo moteriški – vadinasi, klaidingai išsivystę.
- Lytinio brendimo metais formuojasi moteriškos formos. Kaip į tai reagavote?
- Buvo klaiku. Žinojau, kad pagrindinės problemos negaliu pakeisti, tačiau savo kūną mėginau paveikti sunkiomis treniruotėmis. Netgi svajojau aštriu peiliu nusipjauti krūtis.
- Anuomet sklandė kalbos, esą jūs lesbietė.
- Nemanau, kad šitaip šnekėjo žmonės, kuriems išties rūpėjau, kurie iš tikrųjų suvokė, kas esu, – savo esybe, dvasia, vidiniu pasauliu, išskirtine būtimi.
Vyras, gyvenantis moters kūne, negali linkti prie lesbiečių.
Visada bendravau tik su heteroseksualiomis moterimis.
Vaikystėje nejaučiau, ko man trūksta. Bet lytinio brendimo metais ir vėliau trūkumas pasireiškė vis stipriau – savojo „laimę nešančio daikto“.
- Jūsų draugės to nepasigedo?
- Visiškai ne. Moteriai mylėti nereikėjo penio. Jis buvo reikalingas tik man. Anuomet seksas man neteikė pasitenkinimo. Aš buvau meilės tarnas.
Matyt, dėl to mano gyvenime buvo metas, kai savo vyriškumą bandžiau įrodyti trumpalaikiais meilės romanais ir nuotykiais. Bet su moterimis visada elgiausi pagarbiai ir buvau joms dėmesingas.
- Iš savo patyrimo žinojote, ką jaučia moterys?
- Taip. Nepaisant manyje giliai glūdinčių jausmų, buvo likusi dalelė moteriškų hormonų nulemtų minčių. Tai buvo moteriškiausioji mano pusė.
Nuo to laiko, kai man leidžiamas testosteronas (pagrindinis vyriškas hormonas. – Red.), moteris suprantu vis mažiau.
Mano galvoje užsidarė daugelis durų, ir tai suvokiu kaip didelę laimę, nes dabar gyvenimas yra daug paprastesnis.
- Manote, kad vyrai kitokio sukirpimo nei moterys?
- Mes esame atviresni ir sakome, ką galvojame. O moterų galvose sklando tūkstančiai minčių. Dėl to jos daug daugiau bendrauja ir dažnai tūkstančius dalykų atlieka vienu metu.
Moterys gyvena daugiaprograminiu režimu. Tai vyrams dažnai nepavyksta – trūksta supratimo. Aš reaguoju tik į tiesioginę kritiką ir žodžius, tad mano pasaulis tapo toks paprastas.
- Kaip elgiasi moterys?
- Jos labiau abejoja – savimi, aplinkiniais, kaip bus įvertintos. Jei jų viltys žlunga, laiko tai savo asmenine nesėkme.
Dėl šios priežasties moterys, ieškodamos sprendimo, permąsto visas įmanomas galimybes. Kartais praranda pusiausvyrą. Bet būtent tai yra genialioji moters pusė. Man aišku: estrogenai sukelia abejones.
- Kaip testosteronas pakeičia organizmą?
- Pradžioje mano kūnas jį tiesiog siurbė į save, lyg to jam būtų trūkę daug metų.
Daugelis nesulaukia barzdos, o man jau po trijų mėnesių pradėjo keistis balsas, po šešių – pasirodė barzda.
- Ir tai baisu?
- Tai buvo nuostabu. Įžengiau į antrąjį – ir pagaliau į savo tikrąjį – lytinio brendimo metą, kuris truko aštuonis mėnesius, bet buvo daug gražesnis nei pirmasis.
Svajonė išsipildė: pradėjau lytiškai bręsti, bet jau turėdamas 27 metų žmogaus patyrimą.
Aš žinojau, kas esu ir ko noriu. Svarbiausia, kad greitai pasijutau turįs daugiau energijos.
- Vienas testosterono poveikių – agresyvumas.
- Taip, bet tik tuomet, kai dozė netinka organizmui ir nerandama būdų naujai atsiradusiai jėgai prislopinti. Jaučiausi kaip per daug išsivystęs pitbulterjeras. Privalėjau treniruotis.
Dirbau šuolininkų su kartimi treneriu ir taip galėjau išlieti savo energiją. Nors aš treniravausi tik trečdalį ankstesnio laiko, mano forma tapo daug geresnė.
Tiesiog jaučiau, kaip visur vystosi raumenys. Greitai priaugau dešimt kilogramų, sunyko mano poodinis riebalinis audinys.
- Kodėl lyties keitimo laukėte iki 27 metų?
- Tai buvo ilgas procesas, kurio metu man teko įveikti mąstymo barjerus. Niekada neturėjau laiko svarstymams, pašalines mintis nuslopindavau sportuodamas. Neturėjau jokio sprendimo, iki man neatsivėrė akys.
Kai 2004-aisiais plyšo Achilo sausgyslė, atsirado laiko apmąstymams. Ištikus šias likimo smūgiui, pasijutau miręs dvasiškai.
Suvokiau, kad Achilo sausgyslės trauma galutinai sujaukė mano sielą.
- Kas suteikė paskutinį postūmį?
- Vieną dieną mano tuometė draugė paklausė, kodėl nedarau operacijos. Šis paprastas sakinys tapo išsigelbėjimu.
- O kaip viskas vyko toliau? Kaip tampama vyru?
- Juo visada buvau. Bet tam įteisinti oficialiai reikia daugybės psichiatrinių ekspertizių.
Ši procedūra pažeidžia žmogaus orumą.
Vis dėlto buvau ryžtingas ir atkakliai tikslo siekiantis žmogus, todėl viską atlikau per rekordiškai trumpą laiką – kitiems prireikia metų. Po trijų vizitų psichologė jau davė sutikimą taikyti hormonų terapiją.
- Kaip reagavo šeima?
- Turiu nuostabius tėvus. Mama, neilgai svarsčiusi, pasakė: „Tu esi visiškai teisus, turi gyventi laimingai“. Ji greitai perėjo į mano pusę.
Patėvis buvo nusiteikęs skeptiškai. Jis paklausė: „Ar apskritai galima suformuoti tokį gražų, kaip mes turime, penį?“
Aš jam parodžiau iš klinikos paimtus dokumentus ir nuotraukas. Pridūriau, kad jis man dar labai pavydės.
Paskui patėvis nusprendė: „Kai man niekas nefunkcionuos, kreipsiuosi į tavo gydytoją“.
- Kokiu būdu suformuojamas penis?
- Iš dilbio dalių – ten esama poodinio riebalinio audinio, nervų ir kraujagyslių.
Odos skiltys suvyniojamos specialia technika, o paskui tvirtinamos prie nervų ir moteriškųjų išorinių lyties organų kraujagyslių, vėliau implantuojama penio pompa. Pirmoji operacija yra rizikinga.
- Ar penis buvo jums toks svarbus?
- Kas čia per klausimas! Kokia būtumėte moteris, jei iš jūsų atimtų krūtinę ir makštį? Skiriamieji lyties požymiai – senovinis bet kokios tapatybės suvokimo pagrindas.
Niekada nepripažinau kompromisų. Jaučiau, kad iš manęs penis atimtas apgaule. Būčiau geriau miręs nei sutikęs ir toliau be jo gyventi.
- Kaip jautėtės iš karto po operacijos?
- Puikiai. Pabudęs po bendros nejautros pasiunčiau telefonu žinutę draugams: „Su pasididžiavimu galiu pranešti, kad jau turiu visą „ekipuotę“.
Pabudau su dviem nuostabiais kiaušiniais ir erekcija rytais. Ko dar reikia vyrui pusryčiams?“
- Ar visa tai funkcionuoja taip, kaip pageidavote?
- Nuostabiai. Nesijaučiu esąs bandomasis triušis. Per daugelį dešimtmečių tobulintas modelis puikiai pateisino viltis.
Pirmasis lytinis aktas suteikė pasitenkinimą. Tai buvo tarsi mano atgimimas – dar tokios trapios, bet nuoširdžios meilės išraiškos pojūtis.
Meilė turi nepaprastai daug gražių atspalvių. Šios labai pirmykštės meilės akimirkos skonį pagaliau galėjau pajusti ir aš. Dangiškas jausmas! Laisvę suteikianti palaima!
Plastikos chirurgai yra ne tik dideli menininkai – jie prilygsta dievams. Šie virtuozai per operacijas klausosi Ludwigo van Beethoveno muzikos.
- Apie savo gyvenimą parašėte knygą „Mėlynos akys lieka mėlynos“. Norėjote paskatinti kitus žmones?
- Priežastis buvo aiški: noriu padėti. Pirmiausia galvojau ne apie savo likimo žmones. Siekiau kur kas daugiau.
Buvo metas, kai gyvenau ledinio šaltumo gelmėse. Dabar matau saulę. Visiems galiu pasakyti: tai gali ir tu.
Tu esi vertybė. Ir būtent toks, koks esi.
Žvilgsnis iš arti
Yvonne Buschbaum gimė 1980 metų liepos 14-ąją Ulme (Vokietija). Ūgis – 170 cm.
Geriausią rezultatą šuolių su kartimi sektoriuje pasiekė 2003 m. – 4 m 70 cm.
Pasaulio jaunimo rekordininkė; 2002 m. Europos čempionate iškovojo bronzos medalį; 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje ir 2003 m. planetos pirmenybėse užėmė 6-ąją vietą.
2007 m. lapkričio 21 d. Y.Buschbaum paskelbė, kad atsisveikina su profesionaliuoju sportu dėl nuolatinių traumų ir ketinimų keisti lytį.
2008 m. Y.Buschbaum pakeitė vardą – tapo Balianu Buschbaumu. Tais pat metais jai atlikta lyties keitimo operacija.