Legendinis boksininkas M.Tysonas: „Turėčiau būti miręs“ (nuotraukos)

Nuoširdus ir atviras legendinio boksininko M.Tysono interviu - apie šeimos tragediją, gyvenimo tikslą, nenugalimumą bokso ringe ir skandalingą dvikovą su Evanderiu Holyfieldu.

- Pirmasis mano gyvenimo etapas buvo didžiulis egoizmo krešulys. Jis buvo skirtas ir man, ir žmonėms, kurie to nenusipelnė. Dabar man - 44-eri ir aš suprantu, kad visą savo sumautą gyvenimą leidau veltui.

Garsiausias žmogus planetoje? Nebuvau net puse tiek, kokį save pristatydavau. Todėl jeigu dabar ir yra kažkoks planas, tai jis susijęs su tuo, kaip duoti - nesavanaudiškai, rūpinantis kitais, kurie yra verti to rūpesčio. Nes esu įsitikinęs, kad esu kiaulė.

Vadovaujuosi tokia taisykle - žiūriu į veidrodį ir sakau: „Na ir kiaulė. Tu esi sumautas mėšlo gabalas“.

- Ne, visiškai nestipriai. Tai objektyvu - esu kiaulė. Todėl man yra labai sunku, kai kiti žmonės meilikauja ir gražiai su manimi elgiasi. Tokiais momentais jaučiuosi purvinas. Tie žmonės nori mane apkabinti, paliesti, o aš jaučiu kažką panašaus į „patraukite nuo manęs savo prakeiktas rankas“. Jaučiu jų energija, o joje nėra nieko daugiau, kaip tik paleistuvavimas ir žudynės. Tai nereiškia, kad jie yra blogi žmonės. Tai reiškia, kad jie padarė kažką negero ir tai galima pajusti.

Esu priverstas eiti į dušą, kad nusiplaučiau nuo savęs tą purvą ir galėčiau liesti savo vaikus.

Siaubas, kurį patyriau po savo keturmetės dukros mirties, man padėjo suvokti, kad turiu tarnauti žmonėms. Privalau jiems padėti. Galų gale manyje kažkas turi būti, ką galėčiau pasiūlyti žmonėms.

- Šiuo klausimu mano jausmai sunkiai nupasakojami. Kartais man atrodydavo, kad praradau tikėjimą, o giliai širdyje galvodavau, jog kiti žmonės turi būti mirę, o mano dukrytė turi būti su manimi.

Tačiau tada suprantu, kad turiu kažką padaryti, stengiuosi eiti į darbą ir situacija tampa kiek lengvesnė. Stengiuosi būti vyras, ne šiaip sau kažkuo, o tikras vyras ir iš savęs kažką išspausti.

Privalau kažką padaryti dėl savo dukrytės. O tai taip ironiška: surengėme labai gražias laidotuves, o medikų sąskaita buvo astronominė. Iš viso reikėjo sumokėti apie 200 tūkstančių dolerių. O aš neišleidau nė vieno cento. Viskas buvo sumokėta iš kažkokios paramos ir tikrai nemanau, kad esu to vertas.

- Nežinau. Manau, kad viskas gerai. Gyvenu gražiame name, elitiniame rajone, tačiau man tai neturi jokios įtakos. Dabar mano gyvenimas visai kitoks. Kartais savęs net nepažįstu. Šiuo metu dalyvauju realybės šou, kuriame ruošiamas reportažas apie mano vaikystę ir kai pasižiūriu - ten viskas taip pasikeitę. Visur kameros, namai, kurie kainavo milijonus ir, štai, galvoju: „Visas mano gyvenimas yra vienas didžiulis melas, nes jame nebeliko nieko, kas man primintų vaikystę“.

- Tai labai paprastas dalykas - jeigu jus dar nepajutote to jausmo, gyvenimas jį jums atsiųs. Gyvenimas mane gerokai apdaužė ir tai vis dar yra kova. Tačiau aš pasiruošęs kovoti iki galo.

- Kalbama, kad tapote vegetaru.

- Taip, jau aštuonis mėnesius. Ir jūs nepatikėsite, kiek daug energijos aš gaunu. Nežinau, kiek ilgai tai tęsis, tačiau visa tai prilyginčiau enegijos sprogimui. Labai galingam.

- Oi, nežinau, ar pajėgsiu iki tiek nueiti. Nemanau, kad viso laiko užteks, kad pavyktų pasiekti to dzen-mėšlo.

- Galbūt ir taip. Aš, po velnių, esu labai ekstremalus.

- O, žmogau, jis - pats geriausias. Šokoladas ir riešutai... Ne. Pavyzdžiui, suvalgęs mėsos naktį aš prabudau ir pradėjau vemti. Skausmas buvo baisus. Ir aš supratau - mėsa man tapo nuodu.

- Vienas vaikinukas paėmė vieną iš mano balandžių ir nusuko jam galvą. Mulkis.

- Tada ir supratau, kad man patinka būti aktoriumi, vaidinti publikai. Visi aplinkui rėkia, ploja. Buvo smagu laimėti, suduoti keletą smūgių, tačiau dar maloniau buvo girdėti, kaip visi man ploja. Ir su tais plojimais aš gyvenau visus tuos metus, tačiau dabar juos jau galiu palikti praeityje.

Dabar iš plojimų jaučiu tik neigiamą energiją. Tiesiog žinau, kad man šiuose dalykuose nėra nieko teigiamo ir nebenoriu taip gyventi. Norisi tiesiog persikūnyti.

- Nežinau. Tik žinau, kad neturiu čia būti. Turiu sėdėti kalėjime už žmogžudystę. Jau turėčiau būti miręs, sirgti AIDS ar dar kažkuo.

- Žmogau, niekada negalvojau, kad ištempsiu iki 25-erių. Žmonės privalo vieni kitus mylėti, vieni kitais rūpintis. Aš nieko nežinau apie tuos dzen reikalus, apie kitus gyvenimus. Mano širdyje vis dar yra ugnies ir ji, žmogau, degina. Nenoriu būti ne taip suprastas. Nesu pacifistas ir niekada juo nebuvau. Aš vis dar esu piktas. Galiu kalbėti apie nuolankumą, tačiau nesu vienuolis. Bet aš stengiuosi, žmogau, labai stengiuosi.

- Pirmoji jūsų kova sulaukė milžiniško susidomėjimo. Kartą esate sakęs, jog tada jautėtės visiškai nuogas.

- Taip ir buvo. Mano gyvenimas prilygo viesului, sumautam uraganui. Man patinka nuogi uraganai, kurie skrieja per miestus ir viską niokoja. Ir kai viskas pagaliau baigiasi, išaušta rytas, prablaivėji ir savęs klausi: „Kas, po velnių, įvyko?“

- (Juokiasi) Žmogau, tu supranti, apie ką aš. Būtent taip.

- Ėjau tuo keliu. Galvoju, kad buvau pats „vaistiškiausias“ boksininkas sporto istorijoje. Jeigu būdavo sudėtinga, parūkydavau. Tokiu būdu kovojau su traumomis. Ir dar tas prakeiktas mano ego...

- Jūsų varžovai prieš dvikovas atrodydavo labai išsigandę. Net ir geriausi to meto boksininkai, ringe sutikdavę jūsų žvilgsnį, tapdavo mažais žmogeliukais. Tai buvo tarsi magija.

- Nėra jokių abejonių. Bauginimas - svarbiausias momentas karo mene ir jis visiškai teisėtas. Jį buvo leidžiama naudoti ir jis turėjo būti naudojamas.

- Aš tiesiog tikėjau. O jeigu ne, priversdavau save patikėti.

- Patikėti kuo?

- Kad aš privalau nužudyti tą žmogų. Ir neįmanoma sukurti bent vienos šimtosios procento. Tu privalai taip stipriai tuo patikėti, jog tai suprastų ir tavo varžovas. Tai yra dar viena labai svarbi karo meno dalis.

- Kiekvienas boksininkas tai turi. Tačiau tokio, kaip aš, nebuvo. Ir patikėkite manimi, aš nesusireikšminu. Tik ne aš. Aš išstudijavau visus boksininkus, kiekvieną naktį žiūrėdavau dvikovas. Geriausi boksininkai turėjo tiek daug blogio. Visi tiek vaikinai leisdavo suprasti, kad nori tave užmušti. Jie smūgiuodavo, smūgiuodavo ir smūgiudavo. Be jokių jausmų. Tiesiog atlikdavo savo smūgį.

Iš visų išsiskirdavo Jackas Dempesy - jis norėdavo varžovą tiesiog suluošinti. Jis nenorėdavo užmušti, jis norėdavo, kad varžovas kentėtų. Jam reikėdavo sutriuškinti tavo akis, sunaikinti žandikaulį. Štai ko išmokau iš didžiojo J.Dempsey. Galvoju, kad išmokau labai gerai.

- Norite tikėkite, norite - ne, bet tai, ko išmokau iš M.Ali, yra mažmožis. Jis buvo vienas prasčiausių visų laikų boksininkų.

- Žmogau, boksas man jau neberūpi. Aš buvau neteisus taip pasielgdamas, tai buvo tikra beprotystė. Tačiau tai nebuvo vien tik boksas, aš norėjau jį suluošinti. Neseniai buvau išėjęs iš kalėjimo ir net nesiruošiau tai dvikovai. Su ta dvikova aš neturėjau nieko bendro. Tai nebuvo mano kova.

- Aš negalvojau. Aš net nesitreniravau prieš tą dvikovą. Aš vartojau narkotikus ir galvojau, kad esu Dievas. Aš turėjau būti su savo šeima, su vaikais.

- Niekada. Iki dabar nejaučiu, kad esu laisvas. Tai yra akmuo, kurį jausiu visą savo gyvenimą. Aš iki dabar nesu laisvas ir tai yra bauginantis jausmas. Aš neturiu pinigų, jau nesu tas žavus vaikinas. Turiu draugų, kurie turi daug pinigų ir todėl atrodo, kad aš taip pat turtingas. Tačiau taip nėra. Pamirškite tuos pinigus, kuriuos turėjau. Ir niekada neturėjau to jausmo, kad esu laisvas.

- (Juokiasi). Tai aš. Dievas arba beglobis vaikas.

- Tikiuosi, kad ne. Noriu garbingai pasiekti savo kapą.