„Parodykite nors vieną pastatytą treniruočių kompleksą lengvaatlečiams. Kur jis? – klausė 38 metų disko metikas. – Per dvidešimt Nepriklausomybės metų Vilniuje niekas nepasikeitė. Tas pats Vingio stadionas, kurį kasmet iš lengvaatlečių žadama atimti, ir senutis maniežas.
Kaip įmanoma ten treniruotis, jei vietoj 20 laipsnių šilumos kai kada būdavo tik 10? Tada reikėdavo tris treningus vilkėti.”
Vienas garsiausių Lietuvos sportininkų yra susitaikęs, kad rengtis sezonui jis priverstas užsienyje.
Sausio 4 dieną netoli Varšuvos esančiame uždarajame manieže prakaitą lieti pradėjęs V.Alekna šeimą pamatys šios savaitės pabaigoje.
Bet tik trumpai. Vasario pradžioje susirinkęs daiktus diskininkas vėl vyks į Lenkiją, po to treniruotis keliaus į Ispaniją.
„Priešolimpiniai metai – reikia jiems gerai pasirengti. Norėčiau jau šįmet kišenėje turėti kelialapį į Londono žaidynes.
Manau, šią užduotį turėčiau įvykdyti per pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Pietų Korėjoje. Dėl sunkios aklimatizacijos man nepatinka startuoti Azijoje, tačiau nieko nepadarysi”, – kalbėjo V.Alekna.
Atletas dar negalėjo pasakyti, kur, be pasaulio čempionato, ketina rungtyniauti. Diskininkų varžybų tvarkaraštį Tarptautinė lengvosios atletikos federacija žada skelbti tik kovo mėnesį.
– Esate santūrus žmogus ir nemėgstate skųstis, bet neseniai piktinotės, kad per du dešimtmečius Lietuvoje taip ir nebuvo priimta sporto strategija. Išseko kantrybė? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Aleknos.
– Aš tik norėjau pasakyti, kad visi garsiausi Lietuvos sportininkų laimėjimai yra jų ir trenerių pasiaukojimo rezultatas.
Per du dešimtmečius nebuvo nė vieno fakto, kad valdžia žengtų žingsnį sportininkų link.
Visą laiką sportas bandė pasivyti nuo jo pasislėpti siekiančią valdžią.
Blogiausia, kad nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų buvo pasirinktas ne itin vykęs sporto plėtros modelis.
Estai ir latviai statė sporto objektus, o mūsų šalis nusprendė kitaip: neturėdama sporto arenų, ji savo sportininkus siuntė treniruotis į tas šalis, kur tie maniežai yra.
Bet mažėjant finansavimui dabar atletai nevisad gali išvykti treniruotis į užsienį.
Todėl ir sakau, kad sveikindami mus, sportininkus, su pergalėmis niekas nemąsto, kaip padaryti, kad tos pergalės nesibaigtų. Būtina ieškoti receptų įveikti šią ligą, kitaip bus tik blogiau.
– Pastaruoju metu daug kritikos išsakyta Kūno kultūros ir sporto departamentui ir jo vadovams.
Kokia jūsų nuomonė?
– Aš nepolitikuoju. Mano darbas – siekti rezultatų. Tiesą sakant, nesidomiu užkulisiais.
Galiu pasakyti, kad aš ir mano komanda gauna reikiamą finansinę paramą pasirengti varžyboms, papildomai rūpintis manimi nereikia.
– Esate didelis autoritetas sporto visuomenėje. Gal ketinate ateityje imtis sporto valdininko darbo?
– Aš mėgstu savo darbą atlikti gerai.
Dabar mano darbas yra sportuoti, ir tai man patinka.
Kai pabaigsiu karjerą, tada ir mąstysiu, kokį kelią pasirinkti.
– Kodėl, jūsų manymu, kylanti penkiakovės žvaigždė Donata Rimšaitė panoro atstovauti Rusijai?
– Niekas tiksliai nežino, kodėl ji tai padarė. Gal finansavimas netenkino, gal turėjo nuoskaudų.
Visada sunku susitaikyti, kai atsitinka toks nemalonus įvykis. Bet kodėl mes nešaukiame ir nesipiktiname, kai į kitas valstybes emigruoja gabus jaunimas, šviesiausios Lietuvos galvos? Ar tai ne tragedija šaliai?
Manau, Donata taip pasielgė ne iš gero gyvenimo. Tai savotiškas įspėjimas, jog būtina imtis priemonių, kad ateityje šis reiškinys netaptų masinis.
Esant dabartinei situacijai, esu įsitikinęs, kad bus ir daugiau panašių atvejų.
– O jums niekada nebuvo kilę minčių atstovauti kitai valstybei?
– Kalbant juokais, buvo pasiūlymų priimti Pietų Afrikos Respublikos pilietybę.
Apie tai per treniruotę prasitarė mano buvęs kolega Frantzas Krugeris. Tačiau niekas rimtai su manimi apie tai nekalbėjo. Gal žino, kad tai būtų bergždžias reikalas – save matau tik atstovaujantį Lietuvai.