„Nusivyliau”, – tokie buvo pirmieji A.Skujytės žodžiai, kai ji penktadienio vakarą pelnė sidabrą Europos lengvosios atletikos uždarųjų patalpų čempionate Paryžiuje.
Paskutinėje 800 m bėgimo rungtyje Lietuvos penkiakovininkė vos 17 taškų nusileido prancūzei Antoinette Nanai Djimou Idai ir tai priėmė kaip labai skaudų pralaimėjimą.
Prabėgus kiek daugiau nei parai, pirmąjį medalį žemyno uždarųjų patalpų čempionate Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje iškovojusi 31 metų sportininkė į sidabro apdovanojimą jau žiūrėjo filosofiškai ir stengėsi juo džiaugtis.
Nors A.Skujytei čempionatas pasibaigė jau penktadienį, visą savaitgalį ji toliau leido tik „Bercy” arenoje, nekreipdama dėmesio į ypač saulėtą Paryžių.
„Lietuvą saulė taip pat pasieks. Ateis tas pavasaris. O dabar norisi sėdėti salėje.
Vis galvoju, kad kuriam nors iš komandos draugų gal kiek padėsiu, kokį žodelį pasakysiu ar pašauksiu.
Nors visa tai, aišku, tik smulkmena”, – šypsojosi aistringoji sirgalė, šeštadienį šalia arenos esančioje kavinėje gerdama baltintą kavą.
– Iš pradžių atrodėte smarkiai nusivylusi Europos vicečempionės titulu. Kaip yra dabar? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Skujytės.
– Iškart po varžybų ant savęs labai pykau. Atrodė, kad kai kuriose rungtyse tikrai galėjau surinkti šiek tiek didesnį taškų rezervą ir laimėti auksą.
Grįžusi į viešbutį niekaip negalėjau užmigti, nors buvau labai pavargusi.
Mintys vis sukosi: ką galėjau padaryti kitaip, geriau, ypač bėgdama 800 metrų.
Turėjau taškų atsargą ir buvau nusiteikusi tą prancūzę suvalgyti. Pritrūko tikrai nedaug, bet... Būtų užtekę, pavyzdžiui, papildomų 3 centimetrų šokant į aukštį.
Bet žiūrint atgal lengva sakyti, kad čia ar ten galėjau geriau pasirodyti. Mano varžovės turbūt lygiai taip pat mąsto.
2004 metais per Atėnų olimpiadą antrojoje vietoje ilgai laikėsi britė Kelly Sotherton. Ją aplenkiau tik po ieties metimo.
Tada iškovojusi sidabrą verkiau iš laimės, o ji jautėsi pralaimėjusi, nors gavo olimpinę bronzą.
Per šį čempionatą Kelly vėl sutikau. Ji dalyvavo 4x400 m estafetėje.
„Na, kaip?” – paklausė manęs. „Jaučiuosi turbūt taip, kaip tu – Atėnuose. Pralaimėjau.” Viskas kaip krepšinio finale – sidabrą gavusi komanda juk jaučiasi pralaimėjusi.
Kita vertus, medalis mane išties džiugina. Davė, tai reikėjo imti kad ir sidabrą. (Juokiasi.)
– Ar galėjote geriau nubėgti 800 m?
– Tiesą sakant, daugiakovėje startuoti žiemą neplanavau. Su treneriu rengėmės vasaros varžyboms ir pagrindinis mūsų tikslas buvo atgaivinti sprinto rungtis – tas, kuriose labiausiai reikia greičio.
Kai sieki greičio, krinta ištvermė. 800 m bėgimui visai nesiruošėme.
Iš pradžių planavau, kad Europos uždarųjų patalpų čempionate dalyvausiu vienoje rungtyje. Galbūt rutulio stūmime, o gal – šuoliuose į tolį.
Bet, išskyrus 800 m bėgimą, visos kitos keturios rungtys man sekėsi neblogai. Todėl vasarį nutariau startuoti daugiakovėje Lietuvos čempionate Klaipėdoje.
O kai ten pasiekiau geriausią sezono rezultatą pasaulyje (4578 taškai), kas beliko? Į Paryžių važiavau kautis.
– Beveik sausakimša „Bercy” arena labai aktyviai palaikė pagrindinę jūsų varžovę A.N.Djimou Idą. Tai netrikdė?
– Publikos įtakos nesureikšminu. Nemanau, kad tai stipriai veikia, jei rungčiai esi gerai pasirengusi ir tvirtai jautiesi.
Bėgdama stengiausi atiduoti viską. Tačiau kai jėgos baigiasi, nebegali nieko padaryti – atrodo, kad į priekį tik iriesi roboto žingsniu, o ne bėgi.
– Prancūzų žiniasklaidą nustebinote nuostabiu pasirodymu stumdama rutulį – 17 m 53 cm. Bet jums šis rezultatas nėra netikėtas?
– Daugiakovėje nustumti rutulį toliau nei 17 m – ne stebuklas, nors aš tą ribą anksčiau vos peržengdavau – 2 arba 3 centimetrais.
Tačiau pastaruosius dvejus metus užsiiminėjau vien rutulio stūmimu ir reikėjo sublizgėti, po galais!
Šioje rungtyje gavau per 1000 taškų. Buvo be galo džiugu.
Gerai stumti padėjo ir tam tikras nusivylimas. Buvau nepatenkinta savo šuoliais į aukštį. Ten labai norėjau pasiekti bent 3 cm geresnį rezultatą.
– Porą metų daugiakovę buvote iškeitusi į rutulio stūmimą.
Atrodo, ši pertrauka naudinga?
– Tikrai nesigailiu taip pasielgusi. Šiandien jaučiuosi visiškai kitas žmogus.
Per tuos metus pailsėjau taip, kad daugiakovės labai pasiilgau. Mano akys dabar tiesiog dega – noriu ir veržiuosi.
Buvo tikrai malonu vėl dalyvauti daugiakovėje, kuri prieš tą pertrauką man buvo tapusi našta ir sunkia pareiga. Eidavau kaip į darbą – tave finansuoja, iš tavęs tikisi, tad ir bandai iš paskutiniųjų dar ką nors padaryti, nepaisydamas traumų ir kitų dalykų.
– Kokius tikslus sau keliate pasaulio čempionate Pietų Korėjoje rugpjūtį?
– Laukia ilgas kelias. Prisidės papildomos rungtys ir kol kas nežinau, kaip seksis. Pavyzdžiui, po pertraukos dar net nečiupinėjau ieties.
Pasaulio čempionate bus daugybė labai pajėgių, Paryžiuje nestartavusių sportininkių. Kai imi galvoti, ne viena jų atrodo tikrai baisi.
Svarbiausia man kol kas, atrodo, išlaikyti tą vėl kilusį džiaugsmą ir ruoštis čempionatui. Kiek man beliko? Amžius daro savo darbą, anksčiau ar vėliau reikės išeiti.
Tuos paskutinius metus daugiakovėje noriu praleisti pasimėgaudama. Viliuosi, kad taip ir bus.
Skaičių veidrodis
Penkiakovė
(14 dalyvių): 1. A.N.Djimou Ida (Prancūzija) – 4723 tšk., 2. A.Skujytė – 4706 tšk., 3. R.Fransen (Olandija) – 4665 tšk.A.Skujytės startai: 60 m barjerinis bėgimas – 8,6 sek., 995 tšk., 8-as rezultatas; šuoliai į aukštį – 183 cm, 1016 tšk., 2-as rezultatas; rutulio stūmimas – 17 m 53 cm, 1031 tšk., 1-as rezultatas; šuoliai į tolį – 6 m 25 cm, 927 tšk., 4-as rezultatas; 800 m bėgimas – 2 min. 26,54 sek., 737 tšk., 13-as rezultatas.