– Kai paskambinau dėl šio susitikimo, ilgai spyriojotės, sakydama, jog jūsų gyvenime nieko įdomaus: tik darbas ir namai. O kada gyvenote įdomiausią laikotarpį?
– Na, jų buvo ne vienas... Kai sportavau ir važinėdavau po pasaulį, sutikdavau daug įdomių žmonių... Kai mokiausi, kai darbavausi įvairiose tarnybose... Vienuolika metų išdirbau Vilniaus savivaldybės Sporto skyriuje. Bet, nemanau, jog tai, kas įdomu man, yra įdomu ir visiems. Aš nemėgstu girtis.
– Čempionės titulus pradėjote rinkti dar būdama paauglė, kai paprastai norisi šėlioti su draugais, linksmintis. Ar viskam užteko laiko?
– Laiko užteko, nors tais laikais mes kitaip sportavome, kitaip treniravomės. Buvom tarsi savotiški eksperimentiniai triušiai. Pernai Maskvoje buvau sutikusi du trenerius iš rinktinės laikų. Jie sakė, kad Lina perėjo per baisią tų laikų mėsmalę. Iki tol ir po to nebuvo tokių krūvių, kokie teko man. Artėjant svarbioms varžyboms, mėnesį „ardavom“ nuo šešių ryto iki aštuonių vakaro, teturėjom trumputę pietų pertrauką. Per eilines treniruotes nuplaukdavome 13 kilometrų, o prieš čempionatus – dar daugiau: 18–19 kilometrų.
Tačiau, aišku, jaunystė darė savo. Nusivarius nuo kojų, nesinorėdavo tįsoti lovoje. Juk buvome jauni, energingi. Susirinkę į stovyklas ar varžybas, greitai susidraugaudavome, kildavo noras pasiausti. Tai prie berniukų lįsdavome, tai jie mus kirkindavo. Per sąjunginę moksleivių spartakiadą Ukrainoje, prisimenu, mūsų būrelis leidosi į gyventojų daržus braškių kniaukti.
– Kaip draugai reaguodavo, kai grįždavote namo su medaliais?
– Visaip būdavo. Kai kurie pavydėdavo, nedraugaudavo, visokias intrigas regzdavo...
– O pati ar riesdavote nosytę sulaukusi išskirtinio dėmesio?
– Aš manau. Bet tai netrukdavo ilgai. Kai grįždavau iš varžybų, tėtis tuoj į daržą nusitempdavo, įduodavo kastuvą ir visu greičiu pirmyn – mano puikavimasis iškart baigdavosi. O kai pristodavo gatvėse ir pirštais badydavo, tada visa pasitempdavau tarsi sakydama: „Nelįskit prie manęs“. Manau, kad tas žvaigždes ne darbai, o patys žmonės sukuria.
– Ar gaudavote pinigų už laimėtus medalius?
– Gaudavau. Už laimėtą olimpinį medalį baldus nusipirkau. Aišku, sumos būdavo ne tokios kaip dabar. Tuo metu inžinieriaus atlyginimas būdavo 110 rublių, o mes gaudavome 200. Tais laikais atrodė nemaži pinigai.
– Pasaulio rekordus ir čempionės titulus susižėrėte per labai trumpą laiką – vos per trejus metus. Kodėl taip greitai baigėsi jūsų karjera?
– Čia turbūt kaip ta kava - „trys viename“. Pasaulio rekordas pasiektas, pasaulio ir olimpinės čempionės medaliai laimėti... Nebeliko ko siekti. Kita vertus, įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti geografijos ir fizinio, turėjau mokslo spragų, kurias reikėjo užpildyti. Be to, dar priaugau svorio. Tad pagalvojau: kiek gi galima – vien treniruotės ir treniruotės, o knygos guli neskaitytos.
– Sporto aukštumas šturmavote savo noru ar labiau verčiama?
– Tiesiog taip viskas susiklostė. Anais laikais nelabai galėdavai paprieštarauti. Kai pamatydavo, kad iš tavęs gali kažką padaryti, tai ir spausdavo – suplanuodavo prizinę vietą ir turėdavai vykdyti planą, o jei ne, tai „nutarkuodavo“ kaip reikiant. Iš rinktinės pasitraukti negalėdavai, kitaip tau visi keliai bus užverti.
– Ar manote, kad visus savo titulus būtumėte galėjusi iškovoti esant šiandieninėms sąlygoms?
– Mano laikais plaukimas buvo aukštumoje. Tų šalių, kurių ekonomika stipri, atstovai dažniausiai ir pelno medalius, gerina rekordus. Kiek tada Vilniuje buvo baseinų? Mažiausiai septyni. Jų būdavo net mokyklose. Aš baseiną pradėjau lankyti Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloje. O kiek jų yra dabar? Liūdna. Net keista, kaip šiais laikais plaukikai pasiekia gerų rezultatų.
Gėda sakyti, tačiau provincijos miesteliuose baseinai netgi geresni nei sostinėje. Puikius baseinus turi Ignalina, Utena, Kėdainiai ir Šakiai... Kai nieko nesugebame, tada krepšinį žaidžiame. Kai savivaldybėje dirbau, rudeniop imdavo skambinti tėvai, norėdami savo vaikus į užsiėmimus baseine įrašyti.
Lietuvos vaikų ir jaunimo centre per dieną visos grupės būdavo užpildomos. Eilės – kaip prie Lenino mauzoliejaus Maskvoje. Atsiranda vis daugiau tėvų, kurie nori, kad jų vaikas išmoktų plaukti, nenuskęstų. Gaila, kad skęsta nekalti vaikai, o ne tie, nuo kurių priklauso šie dalykai.
– Ar tolesnė veikla jums sekėsi taip pat gerai, kaip ir plaukimo takelyje?
– Vienas, baigęs sportinę karjerą pradeda blaškytis, puola į depresiją, kitas ima gerti. Aš kibau į mokslus, pradėjau skaityti knygas. Iki šiol negaliu užmigti nepaskaičiusi kokio detektyvo.
– Tačiau nuo sporto, regis, nenutolote?
– Dar man studijuojant IV kurse, mane susirado „Žalgirio“ vaikų ir jaunių plaukimo mokyklos direktorius ir pasikvietė pas save. Šešerius metus dirbau direktoriaus pavaduotoja ir mokiau plaukti pradinukus. 1991-ais mūsų mokyklėlę uždarė. Kurį laiką griebdavausi visko, kas tik po ranka pasipainiodavo, kad tik prasimaitinčiau, buvau ir į užsienį išvykusi.
Metus išvis neturėjau jokios veiklos. Tai bene patys sunkiausi metai mano gyvenime. Vėliau sugrįžau prie sporto – pradėjau dirbti sostinės savivaldybės Sporto skyriuje. Nuo šių metų kovo dirbu metodininke Lietuvos olimpiniame sporto centre. Taip pat esu išrinkta Lietuvos olimpiečių asociacijos prezidente.
– Ar dar jaučiate potraukį baseinui?
– Nejaučiu. O jei atvirai, tai nelabai daug jo ir tada buvo. Aš pavydžiu tiems, kurie užsiima veikla, teikiančia malonumą. Iš pradžių man taip pat patiko plaukti, tačiau, kai treniruojiesi tiek, kad ima kankinti fizinis skausmas, trūksta oro, nuolat dūsti, skauda sąnarius, raumenis, maudžia visą kūną, meilė baseinui išgaruoja.
Kai dirbau „Žalgirio“ vaikų ir jaunių plaukimo mokykloje, dar nueidavau į baseiną, tačiau kai mokyklą uždarė, nebeliko kur eiti. Savo energijos perteklių daug mieliau išlieju darže ar namuose. Stengiuosi kuo daugiau judėti, vaikščioti pėsčia. Man nepatinka vairuoti. Vairuoju tik tada, kai verčia būtinybė.
– Kokiems gyvenimo malonumams atsiduodate su didžiausiu džiaugsmu?
– Puiku, kad aukštus rezultatus pelniusiems sportininkams galiausiai mūsų valdžia nutarė skirti rentas. Juk yra tiek daug sportininkų, kurie visą jaunystę atidavė sportui, o sulaukę brandaus amžiaus liko ant ledo. Ką reiškia ta renta, pati patyriau, kai buvau likusi be darbo. Gaudama rentą labai nepaišlaidausi, tačiau gali bent už butą ir maistą susimokėti. Užtat, kapstydamasi darže, tada septynis kilogramus numečiau.
– Ar žinote, keliais kilogramais mažiau svėrėte, kai sportavote?
– Žinau. Tada buvau penkiolika kilogramų lengvesnė. Jau dabar esu penkiolika numetusi, o buvau priaugusi net trisdešimt. Mat turiu vieną problemą – skaniai prisigaminu įvairių patiekalų ir negaliu sustoti valgyti.
– Gaminate kasdien?
– Tiesiog pamatau gaminant kokį skanėstą per televiziją, pastebiu receptą spaudoje, internete ar knygoje perskaitau, kaip valgo visokius skanumynus, o tada kyla noras ir pačiai pasigaminti. Ir, neduok Dieve, jei pavyksta... Tada pradeda augti kilogramai, tenka ugdyti valią. Mano draugas chirurgas sako, kad koncentracijos stovykloje visi – ir lėtos, ir greitos medžiagų apykaitos – buvo liesi.
Suvartojamos kalorijos turi atitikti tavo fizinius veiksmus. Kai nesi fiziškai aktyvus, turi valgyti kaip paukščiukas. Anksčiau daugelis vaikščiojo į sporto klubus. Man tas netiko, nes, padidėjus fiziniam krūviui, iškart atsirasdavo apetitas ir priaugdavau kokius penkis kilogramus. Man reikėdavo ugdyti valią ir kuo mažiau valgyti.
– Sakėte, kad buvo metas, kai svėrėte net trisdešimt kilogramų daugiau nei savo sportinės karjeros metais...
– Tai buvo apie 1991-uosius, kai uždarė mokyklėlę, kurioje dirbau ir mane atleido iš darbo. Tada už talonus buvo galima pirkti įvairių kruopų, miltų. Kai sėdi namie, mažai judi, o nemažai valgai, dar ir depresinės mintys trikdo, kilogramai be paliovos auga.
– Neplanavote kurti ateities už Lietuvos ribų?
– Buvau išvažiavusi pas tetą į Venesuelą. Maniau, padirbėsiu. Bet po savaitės užgraužė toks namų ilgesys, kad apie nieką kitą daugiau negalėjau galvoti. Užsienis – ne man. Net nežinau kodėl. Aš buvau mylimas vaikas, mūsų šeima labai draugiška, su giminėmis artimai bendraujame, turiu šaunias tetules, pusbrolius... Tačiau, kad ir kokioje šalyje gyventum, visur yra savų problemų.
– Ką gero jums davė sportas?
– Puikių draugų, galbūt galimybę blaiviai mąstyti ekstremaliose situacijose...
– Tačiau, regis, atėmė galimybę džiaugtis savo šeima...
– Nesakyčiau, kad be savo šeimos jaučiuosi blogai. Aš esu egoistė, plaukimas – egoistų sporto šaka. O jei rimtai, tai tiesiog tais laikais noro nebuvo, o dabar kol kas džiaugiuosi, kad to noro nebuvo.
– Ar šiandien turite daug draugų?
– Turiu puikių draugų dar nuo aktyvios sportinės veiklos, keletą – nuo studijų laikų. Mano draugai – daugiausiai buvę sportininkai ar bent jau sportavę žmonės. Mano laikais retas bendraamžis nesportavo. Dabar tėvai kitaip į vaikų auklėjimą žiūri. Dažniau leidžia savo atžalas į dainų ir šokių būrelius.
– Iki šiol, regis, nė vienas Lietuvos plaukikas nepasivijo jūsų ir nesurinko tiek titulų...
- Regis, ne... Arba aš nežinau. Tik pernai prieš trisdešimt metų mano pasiektą rekordą 200 metų distancijoje pagerino kaunietė Urtė Kazakevičiūtė.
– Kada sportininkai būdavo labiau gerbiami – anksčiau ar šiais laikais?
– Materialiai labiau skatinami šiais laikais, bet rodomo dėmesio ir tada, ir dabar užtenka. Prieš keletą metų dalyvaudama seminare Japonijoje buvau labai nustebinta, kai, lankantis viename vienuolyne, vienuolyno vyriausioji manęs paklausė, ar aš ne ta pati, kuri Maskvos olimpiadoje laimėjo.
– Ar jums patinka žiūrėti plaukimo varžybas?
– Žiūriu su malonumu. Man labiausiai patinka vaikų varžybos. Kai pati dirbau su vaikais, žavėdavausi jais. Žiūrėk, ateina vienas sutrikęs, kitas pamiršęs glaudes, prieš varžybas visi nervinasi dėl niekų. Kai vaikus palygini su tokiais neįtikėtinų rezultatų pasiekiančiais plaukikais kaip Michaelas Phelpsas, net nuotaika sugenda. Neįsivaizduoji, kaip galima tapti tarsi kokiu monstru ir pasiekti tokių rezultatų. Kažkoks stebuklas.