Daugkartinis šuolių su kartimi pasaulio rekordininkas, olimpinis ir pasaulio čempionas ukrainietis S.Bubka bet kokioje kompanijoje iškart tampa ryškiausia žvaigžde.
47 metų buvęs lengvaatletis šią savaitę Lietuvoje lankėsi kaip IAAF viceprezidentas, kartu su kitais federacijos vadovais atvykęs į Rytų Europos, Balkanų ir Azijos šalių atstovų pasitarimą Palangoje.
Net 35 kartus pasaulio rekordus gerinusio legendinio atleto biografijoje Lietuva užima išskirtinę vietą. 1984 metų sausio 15 dieną Vilniuje jis pasiekė savo pirmąjį pasaulio rekordą, peršokęs 5 m 81 cm aukštį.
– Kokią vietą jūsų širdyje užima tas pirmasis rekordas? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo S.Bubkos.
– Man visi pasiekti rekordai yra svarbūs, tačiau pirmasis, be jokios abejonės, yra pats brangiausias. Būtent šis svarbus laimėjimas atvėrė kelią į sportines aukštumas, po jo aš patikėjau savo jėgomis.
Šį savo pirmąjį uždarųjų patalpų rekordą aš gerai prisimenu. Tuomet su Sovietų Sąjungos rinktine Lietuvoje buvome surengę treniruočių stovyklą ir dalyvavome, regis, Vilniaus taurės varžybose. Tada man tebuvo 20 metų.
– Po to vienas karaliavote šioje rungtyje visą dešimtmetį. Ar spėjote skaičiuoti pasiektus rekordus?
– Nuo pirmojo savo rekordo Vilniuje praėjus 9 metams uždarosiose patalpose iššokau 34 centimetrais aukščiau.
1993 metų vasario mėnesį mano pasiektas paskutinis pasaulio rekordas yra 6 m 15 cm.
Atvirajame stadione 1994 metais pasiekiau 6 m 14 cm rezultatą.
Abu rekordai iki šiol nepagerinti. Vienam jau 18 metų, o kitam liepos 31-ąją bus 17 metų.
Atrodo, kad jie išsilaikys dar ilgai, nors karjerą baigiau 2000 metais po Sidnėjaus olimpiados. Antrasis rezultatas pasaulyje po manęs tėra 6 m 6 cm.
– Kodėl prie jūsų rezultatų taip ilgai niekas negali net priartėti?
– Manau, kad šiuolaikiniams šuolininkams su kartimi trūksta techninio meistriškumo.
Jų naudojamas šuolio stilius ir technika neleidžia pasiekti aukščiausių rezultatų. Jei jie ir ateityje nieko nekeis, mano rekordai laikysis dar ilgai.
– Kodėl dabartiniai sportininkai nesinaudoja jūsų patirtimi?
– Jie arba nesupranta, arba nieko nežino apie technikos skirtumus.
Jų treneriai, matyt, įsivaizduoja viską žinantys ir mažai mokosi. Ypač iš šios rungties istorijos.
Aš pats ir mano buvęs treneris rengiame seminarus, kuriuose dalijamės savo patirtimi. Gal ne visi suvokia, ką mes norime pasakyti?
Gal dar negimė tas sportininkas, kuris gali tobulai atlikti visus teisingo šuolio techninius elementus?
– Kodėl jūs, baigęs sportininko karjerą, nebandėte auginti savo mokinių, o tapote sporto valdininku?
– Aš neatsisakau patarimais padėti treneriams, sportuojantiems vaikams, tačiau aktyviau užsiimti su sportininkais neturėjau laiko, nes dar sportuodamas ėjau svarbias pareigas – 1996 metais buvau deleguotas į Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) sportininkų komisiją.
Pakeitus Olimpinę chartiją 1999 metais IOC veikloje buvo leista dalyvauti sportininkams ir aš tapau komiteto nariu, o kitais metais buvau išrinktas į IOC vykdomąjį komitetą.
2001 metais tapau IAAF tarybos nariu ir pradėjau vadovauti IOC Europos sportininkų komisijai, o dar po metų buvau išrinktas visos IOC sportininkų komisijos vadovu. Tad apie darbą su sportininkais nebuvo net kada pagalvoti.
Dabar esu ir Ukrainos olimpinio komiteto prezidentas.
Visos mano pareigos – visuomeninės. Už tai atlyginimo negaunu.
Neimu net man priklausančios algos už Ukrainos OK prezidento pareigas, nes tai prieštarautų mano principams. Noriu išlikti sporte ir būti jam naudingas, nes viską gyvenime pasiekiau tik per sportą.
Pragyvenu iš to, ką uždirbau anksčiau. Be to, turime šeimos verslą. Užsiimame duonos kepimu, šaldytos tešlos produkcijos gamyba.
– Lengvoji atletika vadinama sporto karaliene, bet ar pastaruoju metu nesilpnėja jos pozicijos?
– Aš esu įsitikinęs, kad lengvoji atletika buvo, yra ir išliks svarbiausia sporto šaka.
Beveik visų kitų sporto šakų pagrindas yra lengvosios atletikos rungtys. Bėgimas, šuoliai, metimai – neatsiejami nuo bet kurio atleto fizinio pasirengimo.
Lengvoji atletika yra svarbiausia olimpinė sporto šaka – jos rungtyse varžomasi net dėl 47 medalių komplektų.
Prieš trejus metus Pekine vykusiose olimpiadoje lengvosios atletikos varžybose po 100 tūkstančių žiūrovų stadione sėdėdavo ir rytą, ir vakare.
Per devynias žaidynių dienas lengvajai atletikai skirta daugiausia televizijos transliacijų.
– IAAF prezidentas Lamine’as Diackas užsiminė apie futbolo konkurenciją.
Vis daugiau futbolo stadionų statoma nepaliekant vietos lengvajai atletikai.
– Jei stadionas statomas už privačias futbolo klubo lėšas, niekas negali nurodinėti, koks privalo būti stadionas.
Tačiau kai sporto bazė statoma už valstybės biudžeto ar visuomenines lėšas, stadione privalo būti bėgimo takai, įrankių mėtymo ir šuolių sektoriai.
Stadionas – brangus ir sudėtingas sportinis statinys, todėl privalo būti daugiafunkcis.
Pavyzdžiui, 1985 metais Monake pastatytame stadione, be futbolo aikštės ir bėgimo takų, yra įrengti baseinai, imtynių, sportinių žaidimų salės, parduotuvės, degalinė. Pirmumo teisę sportuoti šiame stadione turi mokiniai ir studentai.
Svarbu, kad jūsų šalyje, kaip ir visame pasaulyje, stadionai ir sporto bazės pirmiausia būtų atviri jaunimui ir visiems sporto mėgėjams.
Nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio ir pasyvus gyvenimo būdas kelia grėsmę šiuolaikiniam pasauliui.
Visų mūsų užduotis – grąžinti vaikus ir jaunimą į stadionus, išmokyti juos pamėgti sportą.