Šį šeštadienį Tomas Vaitkus ir Ramūnas Navardauskas stos į “Tour de France” startą. Legendinėse daugiadienėse lenktynėse du Lietuvos dviratininkai atstovaus skirtingoms komandoms, tačiau jų vaidmuo bus labai panašus.
198 dviratininkai šiandien pradeda pragarišką trijų savaičių 3430 km kelionę iki Paryžiaus.
Labiausiai prestižinių pasaulio dviračių lenktynių protokoluose tik antrą kartą per visą šimtametę jų istoriją vėl bus dvi lietuviškos pavardės.
Nuo Gois pasažo, kuris Atlanto vandenyse esančią Noirmoutier salą sujungia su žemynu, kartu su kitais dviratininkais į pirmąjį 2011 metų “Tour de France” etapą išvažiuos Nr.57 paženklintus „Garmin Cervelo“ marškinėlius vilkintis R.Navardauskas ir Nr.68 ant “Astana” ekipos aprangos užsilipdęs T.Vaitkus.
“Čia – visa tiesa apie mane ir Ramūną”, -- starto išvakarėse savo gerbėjus socialiniame “Twitter” tinkle intrigavo T.Vaitkus.
29 metų klaipėdietis pasiūlė internautams atsiversti “Wikipedia” enciklopedijos straipsnį apie žemaitukus ir nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip lenktyniauja du šios lietuviškos veislės arkliai.
“Liūdna, bet jie, kaip ir dviratininkai Lietuvoje – nykstanti veislė”, -- angliškai dar prirašė Tomas.
Važiuos antrą kartą
Jau devintą sezoną profesionalų varžybose įpusėjęs T.Vaitkus visame dviračių sporto pasaulyje garsėja ne tik puikiu humoro jausmu.
Lietuvį iki šiol lydi ir labai patikimo komandos juodadarbio reputacija. 2002-ųjų pasaulio jaunimo čempionas svarbiausiose profesionalų lenktynėse buvo ir legendinio amerikiečio Lance‘o Armstrongo, ir pastarųjų metų ryškiausios žvaigždės ispano Alberto Contadoro bendražygis.
T.Vaitkus jau mynė pedalus ir itališkais „Giro“, ir ispaniškais „Vuelta“ keliais, tačiau „Tour de France“ trasomis važiuos tik antrą kartą karjeroje.
186 cm ūgio ir 78 kg svorio dviratininkas 2007-aisiais dar atstovavo amerikiečių “Discovery Channel” komandai, kai vos po dviejų etapų buvo priverstas pasitraukti iš lenktynių.
„Komanda man buvo leidusi šauti į priekį. Tačiau visai arti finišo virto vos ne pusė grupės. Susitraiškiau dešinės rankos nykštį – jis sutrupėjo į penkias dalis, -- skaudų debiutą „Tour de France“ iki šiol prisimena T.Vaitkus. – Dar norėjau važiuoti toliau, bet daktarai kategoriškai uždraudė. Buvau sukaltas kaip Buratinas”.
"Stebiu "Tour de France pristatymą. Ar pasiilgau "Astana" vyrų? Tikiuosi, kad Tomas jau bus su naujais šortais, o ne tais su maža skylute užpakalyje",-- išlydėjusi gyvenimo draugą į „Tour de France“ pragarą “Twitter” tinkle vakar atviravo JAV dviratininkė Elizabeth Hatch.
Lietuviai užkariavo pasaulį
Lenktynių peletone T.Vaitkus šįsyk turės retą progą pasikalbėti lietuviškai.
Pirmąsyk nuo 1992-ųjų, kai dar važiavo Artūras Kasputis ir Arūnas Čepelė, prestižinėse daugiadienėse lenktynėse vėl dalyvauja du lietuviai.
Pastarąjį savaitgalį Utenoje 2011 metų Lietuvos grupinių lenktynių čempionu tapęs R.Navardauskas debiutuos „Tour de France“. Trenerio Kęstučio Česaičio auklėtinis pateko tarp 9 dviratininkų, kuriuos į savo paraišką įtraukė "Garmin-Cervelo" komanda.
2010-ųjų vasarą su šia JAV komanda 23 metų šilališkis pasirašė pirmąją dviejų metų profesionalo sutartį.
“Keletas lietuvių Ture šiais metais? Praktiškai tai – jau pasaulio užkariavimas! Sveikinimai mūsų kaimynui Ramūnui. Sėkmės tau, jaunuoli!”, -- debiutantui linkėjo atviromis fotosesijomis vyrų žurnalams išgarsėjusi E.Hatch.
Ir T.Vaitkus, ir R.Navardauskas į svarbiausias sezono lenktynes atkeliavo iš to paties ispaniško Oliva miestelio. Abu Lietuvos dviratininkai (kaip, beje, ir pernai „Tour de France“ dalyvavęs Ignatas Konovalovas) gyvena netoli Valensijos.
Starto išvakarėse T.Vaitkus ir R.Navardauskas su „Lietuvos rytu“ kalbėjosi apie jų laukiantį rimčiausią šio sezono iššūkį ir savo tikslus „Tour de France“ trasose.
- Ar šios lenktynės – svarbiausias Jūsų karjeros įvykis? Tomas Vaitkus: Man labiau prie širdies -- klasikinės pavasario lenktynės.
Jos – pagrindinė mano specializacija, nes mano savybės labiausiai tinka tokioms vienadienėms lenktynėms.
“Tour de France” važiuoju tik padėti komandai.
Aišku, kaip ir visi vaikystėje svajojau apie tokias lenktynes. Prisimenu, kaip “Tour de France” pergales skynė Miguelis Indurainas.
Bet rožinius akinius pamečiau jau seniai ir žinau, kad čia reikės tik daug arti ir kentėti.
Ramūnas Navardauskas: Iki pat paskutinės dienos netikėjau, kad teks startuoti “Tour de France”.
Į tokias lenktynes visos komandos siunčia rimčiausią savo sudėtį. Čia važiuoja tie, kurie tikrai gali padėti lyderiams ir turi daugiausiai patirties.
Profesionalų sporte esu tik pirmi metai ir iki šiol nebuvau girdėjęs, kad koks naujokas iš karto būtų pasiųstas į tokio lygio lenktynes.
Aišku, jog dabar išsipildė viena svajonė. Visi, kas pradeda dviračių sportą, galvoja, kaip taps profesionalu, o vieną dieną galės startuoti “Giro”, “Vuelta” ir “Tour de France” lenktynėse.
Bet dabar mane slegia labai didelė atsakomybė. Dėl to pats ir nelabai norėjau jau šįmet čia važiuoti. Bijau pavesti komandą, nes savo jėgom dar iki galo nepasitikiu.
Man bus labai nelengva atlaikyti 20 dienų lenktynėse, nes tiek ilgai kasdien varžybose dar nesu važiavęs. Žiūrėsim.
- Kokį vaidmenį turėsite savo komandoje? T.V.: Mano specializacija – šoniniai vėjai, todėl man svarbiausi bus lygumų etapai. Per pirmąją lenktynių savaitę teks dirbti daugiausiai.
Mano užduotis – saugoti ir iki rimtų kalnų atvežti kuo šviežesnį komandos lyderį („Astana“ kapitoną Aleksandrą Vinokurovą – Red.).
Vino – visada labai užsispyręs, jis nori kažką nuveikti ir lygumų etapuose. Gal net pirmajame etape jis jau pabandys atakuoti, kad po finišo apsivilktų geltonus lyderio marškinėlius.
Kalnuose mėginsiu padėti, kiek galėsiu. Stengsiuos važiuoti iki galo ir pasiekti Paryžių, bet tai padaryti bus sunku.
R.N.: Aišku, man nereikės plėšytis kasdien.
Visi turėsime savo užduotis. Reikės stengtis, kiek galiu, padėti komandos lyderiams lygumose.
Reikės prižiūrėti, kad jie nenuvargtų. Jeigu bus šoniniai vėjai, saugoti. Būti aktyviam priekyje: jeigu reikės, atakuoti ir pabėgti ar vytis pavojingiausius varžovus.
Tikrai nemanau, kad galėsiu komandai rimtai padėti kalnuose – nebent į nuokalnę ar lygumų etapuose.
Bijau, kad galiu iš viso neatlaikyti. Bet komandos direktorius ramina. Reikia, kad nuvažiuočiau bent iki kalnų.
Lygumose galiu gerai važiuoti, kai pučia šoniniai vėjai, kai pasitaiko mažų įkalnių, kur galiu pagreitėti. Tačiau ilgų kalnų nelabai galėčiau ištverti.
Skirtingai nuo Tomo, kuris moka kentėti, kentėti ir kentėti.
- Ar lengva susitaikyti, kad tokiose lenktynėse esi tik nematomas juodadarbis ? T.V.: Lietuvoje dviračių sportą mažai kas supranta.
Juokinga, kai mūsų portaluose skaitai: T.Vaitkus ar I.Konovalovas – vėl tarp autsaiderių. Tokios antraštės tik parodo, kad tie autoriai nesupranta, nei apie ką, nei kaip rašo. Jie net nemato, kad būtent tavo komandos draugas laimėjo lenktynių etapą ar tapo “Tour de France” čempionu.
Bet apmaudu, kai tokia informacija suklaidinama dauguma žmonių.
Dviračių sporte be komandos draugų nieko nelaimėsi. Čia tas pats, jeigu futbolą žaistų tik puolėjai -- be jokių saugų ar vartininko.
Aš pavasarį turiu savo lenktynes, kuriose komanda dirba ir padeda man.
Sezono pradžioje pasakai: šitos lenktynės man yra labai svarbios. Vyksta mainų programa: vienose lenktynėse padedi tu, kitose – tau.
Negali visą sezoną būti tik darbininku. Juolab, kai pats gali kažką laimėti.
Nevažiuočiau devinti metai profesionalų varžybose, jeigu būčiau tik “gregoris” ir nieko rimto pats negalėčiau nuveikti.
R.N.: Aš nieko prieš padėti kitiems, jeigu tik ta pagalba nenueis veltui.
Kai esi jaunas, negali šokti į viršūnę iš karto. Turi palaipsniui įrodyti, ką sugebi. Jeigu dar negali, geriau padėk tiems, kurie gali laimėti.
- Kokie Jūsų komandos tikslai “Tour de France”? T.V.: Po šio sezono Vino baigs karjerą. Atsisveikindamas jis nori užlipti ant garbės pakylos Paryžiuje, todėl visi stengsimės jam padėti.
Komandinėje įskaitoje mėginsime papulti bent į trejetuką. Pernai “Astana” buvo pirma, todėl visiems nesinori pasitraukti iš elito.
R.N.: Norime laimėti kuo daugiau etapų. Daugiausiai šansų turime lygumose.
Komandoje yra du labai geri sprinteriai: pasaulio čempionas norvegas Thoras Hushovdas ir amerikietis Tyleris Farraras. Vienas iš jų stipresnis tuomet, kai finišo tiesioji -- lygumose, kitas geriau važiuoja į įkalnę.
Visi kartu stengsimės padėti jiems finišuoti. Dirbsime tam, kuris konkrečią dieną turės daugiau galimybių laimėti.
- Kaip ruošėtės trijų savaičių lenktynių maratonui? T.V.: Turėjome stovyklą Tenerifės kalnuose. Po to dalyvavome “Dauphine Libere” lenktynėse, po kurių vėl važiavome į stovyklą aukštikalnėse Šveicarijoje.
R.N.: Mes turėjome tik nedidelę treniruočių stovyklą. Ten daugiausiai ruošėmės komandinėms lenktynėms, kurios vyks jau per antrąjį etapą.
Svarbiausia – pajusti, kaip reikia visiems važiuoti kartu.
T.V.: Jeigu paprastas žmogus užsimanytų pasiekti “Tour de France” finišą, jam bent metus reikėtų kasdien važinėti dviračiu. Į savaitę – minimum po700 km.
Tokioms lenktynėms ruošiesi visą sezoną. Būna dienų, kai reikia važiuoti po 6-7 valandas. Nesvarbu, ar lyja, ar šalta, per mini į kalnus.
Tikrai ne kiekvienas sugebėtų minti dviratį 6-7 valandas, kai esi pakilęs į kalnus daugiau negu 4 km virš jūros lygio. Todėl daugelis nesupranta, kai per vieną dieną sudegini po 7000-8000 kalorijų.
- Lenktynių išvakarėse dienraštis “L’Equipe” apklausė visus 22 komandų direktorius ir dviratininkus. 81 proc. dalyvių mano, jog čempionu vėl taps Alberto Contadoras. Kas yra Jūsų favoritas? T.V.: A. Contadoras.
Gegužės mėnesį “Giro” lenktynes jis, dviratininkų terminais kalbant, laimėjo viena koja. Kalnuose ispanas visąlaik važiavo vienas ir su visais darė, ką nori.
“Tour de France” gali būti panašiai. Aišku, čia – kitokios lenktynes negu Italijoje.
Galbūt jo komanda kiek silpnesnė, bet prasidėjus kalnams varžovai praktiškai neturi šansų. A.Contadorui teks pakovoti, bet jis turėtų laimėti.
R.N.: Daug šansų, kad laimės A.Contadoras. Per pastaruosius metus jis tikrai įrodė savo jėgą.
Bet šį sezoną broliai Schleckai subūrė labai neblogą komandą. “Leopard-Trek” yra labai universali - stipri ir lygumose, ir kalnuose.
Todėl aš labiau linkęs manyti, kad laimės kažkuris iš brolių Schleckų. Nežinau, kuris: Andy ar Frankas, bet broliai tikrai šįmet parodys, ką gali.
- A.Contadoras gins čempiono titulą, nors iki šiol dar nebaigta jo “bifštekso byla”. Per 2010-ųjų “Tour de France” lenktynes paimtame ispano šlapimo mėginyje buvo rasta draudžiamo preparato klenbuterolio pėdsakų, tačiau dviratininkas iki šiol teigia, jog suvalgė užkrėstos jautienos. Tarptautinis sporto arbitražo teismas Lozanoje rugpjūčio 1-ąją dar sykį svarstys šią bylą. Kaip vertinate faktą, jog dopingo vartojimu įtariamam A.Contadorui leista dalyvauti lenktynėse? T.V.: Nepagautas – ne vagis.
Bet UCI (Tarptautinė dviračių sporto federacija – Red.) turėjo dar prieš lenktynių startą paskelbti galutinį nuosprendį.
Dabar jis nei paleistas, nei pakartas. Įsivaizduokime, kas bus, jeigu A.Contadoras tris savaites kariaus su visu peletonu, laimės “Tour de France”, o jau po poros savaičių bus paskelbta – atiduok prizus, mes nusprendėm, kad esi kaltas. Tai tikra nesąmonė.
Akivaizdu, kad kažkas specialiai tempia laiką ir nori pasidaryti reklamos.
Tiems patiems “Tour de France” organizatoriams ši situacija yra labai naudinga. Nori nenori, o visas pasaulis daugiau stebės lenktynes, kai dabar važiuos ir A.Contadoras.
R.N.: Čia -- ne mano dirva, tai aš ir neariu. Negaliu daryti jokių išvadų, nes nei domėjausi, nei ką nors daugiau žinau apie tą bylą.
Tačiau tokie dalykai žlugdo dviračių sportą. Po to visi aplinkui kalba: ai tie dviratininkai – visi juk dopingistai.
T.V.: Dabar išpūstas didžiausias burbulas, kad dviračių sportas – pats nešvariausias.
Manau, kad yra atvirkščiai. Tiek dopingo kontrolių neturi jokia kita sporto šaka: nei futbolininkai, nei lengvaatlečiai ar krepšininkai.
Kiekvienais metais mes patys 4 kartus privalome priduoti mėginius pilnam kraujo tyrimui. Nuolat sulaukiam siurprizų: nieko neįspėję kontrolieriai atvažiuoja ir į namus, ir į stovyklas ar lenktynes.
Vidutiniškai per metus turim 20-30 dopingo kontrolių.
Paskutinėje treniruočių stovykloje per 4 dienas mus tikrino du kartus.
- Lenktynėse būsite draugai ar varžovai? T.V.: Mes visada su Ramūnu – kolegos (juokiasi).
Džiaugiuosi, kad šiemet būtent jis tapo Lietuvos čempionu. Kai pasveikinau SMS žinute ir parašiau, kad važiuos “Tour de France”, jis pats to dar nežinojo.
Niekas nežino, kokį darbą Ramūnas jau atliko per lenktynes Milanas-San Remas. Po jų visi dviratininkai manęs klausinėjo, iš kur čia toks briedis Lietuvoje atsirado.
Nieko nuostabaus, kad komanda jį išrinko ir į “Tour de France”. Jis tikrai nusipelnė čia važiuoti. Juolab kad Ramūnas pakeitė ne bet ką, o Johaną Van Summereną, šįmet jau laimėjusį “Paris – Roubaix” lenktynes. Tai tik įrodo, kaip lietuvį vertina jo komanda.
Tikiuosi, kad mums dabar gal net pasitaikys proga kurio nors etapo priekyje pasidarbuoti kartu.
R.N.: Jeigu važiuosim kartu, bet finiše man reikės padėti savo komandos draugui, Tomas tikrai nesupyks. Visi mes puikiai suprantam ne tik savo, bet ir kitų užduotis.
Kai dar jaunesni buvom, ne vienus metus treniravomės kartu. Tiksliau – jis mane treniravo.
Kažkada, kai Tomas laimėjo Lietuvos čempionatą, stengiausi trasoje jam padėti. Jis man taip pat ne kartą ištiesė pagalbos ranką. Padėjo ir komandą surasti, padeda ir dabar.
Jis turi labai daug patirties. Važiavo ir “Tour de France”, ir “Giro”, ir “Vuelta” lenktynėse. Man įdomiausia, kaip tris savaites tokiose daugiadienėse galima ištverti?
T.V.: Visi esam žmonės, turim po dvi rankas ir po dvi kojas.
Aišku, reikės daug kentėti, ir man, ir Ramūnui, ir visiems kitiems. Svarbiausia – niekada nenuleisti galvos.
- 2002-aisiais Raimundas Rumšas galutinėje įskaitoje užėmė trečiąją vietą. Ko reikia, kad lietuviai vėl užliptų ant garbės pakylos Elizėjaus laukuose? T.V.: Lietuvoje nėra kito tokio kalnų ožio, kuris galėtų taip kaip Raimis kopti kalnuose.
Jeigu dviračių sportas Lietuvoje būtų toks pats populiarus kaip krepšinis, tai netrukus atsirastų ir toks sportininkas, kuris galėtų vėl taip padaryti.
R.N.: Nieko nėra neįmanomo.
Dar prieš keletą metų aš tikrai negalvojau, kad vieną dieną startuosiu “Tour de France”. O dabar štai – jau turėsiu kentėti.
Norint čia laimėti reikia žmogaus, kuris galėtų sėkmingai kilti į kalnus. R.Rumšo rezultatai įrodo, kad Lietuvoje tokių dviratininkų tikrai gali atsirasti.
Nuo tų laikų, kai važiavo R.Rumšas, lietuviai rinkoje iki šiol yra populiarūs.
Kai dar buvau jaunis, treniravausi pasaulio dviračių centre Šveicarijoje. Ten visiems buvo labai sunku ištarti mano vardą, tai užsieniečiai mane tiesiog vadindavo Rumšu.
Buvo juokinga, bet aš nesiginčijau.