„Tour de France“ lenktynės: „Astana“ profesionalo T.Vaitkaus dviratis kainuoja tiek pat, kiek vidutinis lietuvio automobilis

Norite gyvai stebėti, kokiu dažniu plaka dviratininko širdis, minant į Alpių viršūnę? Kokia jėga jis spaudžia pedalus po trijų savaičių lenktynių? „Tour de France“ pragare kasdien tęsiasi ne tik ištvermingiausių atletų, bet naujausių technologijų varžybos.

Sėsdamas ant dviračio Tomas Vaitkus  kaip įprastai pirmiausiai vėl užsidėjo pulso diržą su internetinio ryšio davikliais.

„Astana“ komandos mechanikai dar anksčiau prie dviračio rėmo jau prisuko specialią įrangą su greičio, pedalų apsisukimo ir jėgos matuokliais.

„Visi turi žinoti, kad Prancūzijoje vyksta ne vaikų žaidimai, o aktyvios nemokamos atostogos“, - šypteli Tomas, net po trijų savaičių „Tour de France“ pragaro vis dar nepraradęs geros nuotaikos.

Jis jau sukorė 3293 km ir šeštadienį bus pasirengęs 20-ajam - priešpaskutiniajam - etapui: atskiro starto asmeninėms 42 km lenktynėms vėjuotomis Grenoblio alėjomis.

Nors 2002-ųjų pasaulio jaunimo čempiono pavardės šįsyk nėra tarp favoritų, apie Lietuvos dviratininko širdies ir kojų darbą Prancūzijos trasose prestižiškiausių pasaulio daugiadienių lenktynių gerbėjai žino daug daugiau negu apie Alberto Contadoro ir Andy Schlecko dvikovas.

Nuo pat „Tour de France“ starto T.Vaitkų kasdien stebi nematoma SRM telemetrijos sistemos akis.

29 metų klaipėdietis yra vienas iš 12 dviratininkų, kurių fizinės formos duomenys realiu laiku tiesiai iš legendinių lenktynių trasos keliauja į internetą.

Atsivertę SRM tinklapį visi „Tour de France“ gerbėjai gali gyvai stebėti ir iš karto palyginti, kokiu greičiu važiuoja skirtingų komandų atstovai, kokia jėga jie mina pedalus ar kokiu ritmu plaka profesionalių atletų širdis.

„Ar tai įmanoma? Naujas SRM jėgos per 60 sek. lyderis - T.Vaitkus: 896 watai!“, - gyvenimo draugu stebėjosi  JAV dviratininkė Elizabeth Hatch, aplankiusi lietuvį per antrąją „Tour de France“ poilsio dieną po dviejų savaičių lenktynių.

„Kartu su tiesiogine TV transliacija jūs gaunate papildomą vaizdą iš lenktynių vidaus apie visas dviratininkų pastangas ir kančias per patį svarbiausią dviračių sporto metų įvykį“, - savo technologiją gyrė SRM kūrėjai.

„Kai mini pedalus, pats matai, kiek watų sunaudoji, - "Lietuvos rytui" aiškino T.Vaitkus. - Tuos SRM duomenis mes patys labiau naudojam per treniruotes. Keičiamės su treneriais informacija, kuri praverčia, sudarant treniruočių planus. Lenktynėse jau nėra laiko ją analizuoti. Čia ji daugiau skirta žiūrovams“.

„Tour de France“ netrūksta nei modernių technologijų, nei technikos naujovių.

Svarbiausiose pasaulio lenktynėse T.Vaitkus važiuoja „Specialized“ bendrovės „S-works sl3“ dviračiu. Profesionalams skirto modelio kaina - apie 25 tūkst. litų.

„Visa „Astana“ važiuoja šiais dviračiais, nes juos gaminanti firma yra viena iš mūsų rėmėjų. Tačiau ir visame pelotone „Specialized“ dviračiai yra populiariausi, nes jais važiuoja dar bent trys komandos. Skiriasi tik kai kurios detalės ir ratai“, - aiškino T.Vaitkus.

Lietuvos dviratininkas lenktynėse turi ne tik pagrindinį, bet ir keletą atsarginių dviračių.

„Dar turiu čia ir sprintui, ir lygumoms skirtą „S-works venge McLaren“ modelį, bet jis nėra toks komfortabilus kaip „sl3“. Šiose lenktynėse mano užduotis buvo tik padėti komandai. Man nereikėjo drąskytis finišuose, todėl nesinorėjo labai kaitalioti dviračių, - prisipažino T.Vaitkus. - Jeigu pradedi juos be reikalo kaitalioti, po to gali sulaukti kelių ar kojų raumenų skausmų. Nors dviračiai sureguliuoti pagal visus tavo matmenis, jie nėra identiški, nes šiek tiek skiriasi atskirų modelių rėmo geometrija“.

Kol atletai ilsisi, dviratis kasdien patenka į komandos mechanikų rankas. Po kiekvieno etapo prasideda nematoma ir iki paryčių neretai trunkanti lenktynių dalis.

„Mes neturime poilsio dienų. Šįmet ypač dažnai lijo, todėl turėjome kasdien valyti net visus 13 atsarginių dviračių, kuriuos vežamės ant mašinos stogo. Kai sausi orai, tą darome tik kas ketvirtą dieną. Per poilsio dieną perrenkame ir išvalome absoliučiai visas dviračių detales, o grandines keičiame, nuvažiavus kas 1300 km, - šveicarų dienraščiui „Le Temps“ pasakojo „Astana“ mechanikas Chrisas van Roosbroeckas, šįmet jau 21-ą kartą dalyvaujantis „Tour de France“.

- Tačiau po juodojo sekmadienio nedirbome net mes. Suguldęs visus dviračius į sunkvežimį norėjau viską mesti po velnių. Tokių siaubingų lenktynių kaip šįmet dar tikrai nebuvo. Per vakarienę pirmąsyk prie mūsų stalo atėjo net dviratininkai. Kartu išgėrėme po bokalą alaus.

Turas - tai tikras monstras. Šiose lenktynėse net mes neturime progos pabendrauti su savais dviratininkais. Kiekvienas susikuria ir pabėga į savo pasaulį, kad čia išgyventų. Būtent tai ir yra sunkiausia ištverti.

Lenktynėse nuolat persekioja milžiniškas stresas. Kai blogu oru automobilyje lydi dviratininkus, niekuomet nežinai, ar neteks išlipti ir traukti jų iš griovio.

Dauguma kviestinių svečių, kurie važiuoja kartu nors pusdienį, po to prisipažįsta, jog niekuomet neįsivaizdavo, kad jiems trasoje teks patirti tiek streso. Šios lenktynės tiesiog priverčia perkainoti gyvenimo vertybes“.

Po penkias šešias valandas kasdien mindami „Tour de France“ trasomis dar tiek pat laiko dviratininkai praleidžia savo komandos autobuse, važiuodami į starto vietą ar po finišo grįždami į viešbutį.

Pajėgiausių komandų autobusai vis labiau primena mokslinių tyrimų laboratorijas. Naujausia šių metų tendencija - ant ratų įrengtos stacionarios virtuvės.

Kiekviena komanda jau seniai į „Tour de France“ vežasi savo virėjus ir turi specialius šaldytuvus laikyti produktams. Tačiau „Liquigas“ šįmet pažengė dar toliau, autobuse įsirengusi prabangaus restorano standartus atitinkančią virtuvę.

„To dar nereikėjo daryti „Giro“. Jeigu bet kuriame italų restorane paprašysi makaronų, žinai, kad jų visada gausi, - aiškino „Liquigas“ spaudos atstovas Paolo Barbieri. - Išskyrus daržoves ir vaisius, dabar mes stengiamės patys apsirūpinti visais produktais. Po to, kai nuo praėjusio birželio UCI uždraudė naudoti švirkštus, mums reikėjo surasti kitų būdų, kaip padėti dviratininkams kuo greičiau atgauti jėgas. Dabar su visaverčiu maistu jie gauna tai, kas anksčiau buvo farmacijos produktuose“.

Italijos komanda net pradėjo bendradarbiauti su Romos universitetu, siekdama sudaryti moksliškai pagrįstą meniu.

„Per „Giro“ mes atlikome išsamius visų savo dviratininkų tyrimus. Mokslininkai nustatė, koks maistas kiekvienam efektyviausiai suteikia naudingos energijos. Mes išsirinkome aukščiausios kategorijos produktus, turtingus natūraliu cukrumi ir neturinčius pesticidų. Atletų atsistatymui mes parinkome produktus, turinčius daugiau geležies ir enzimų - t.y. tuos, kurie lengviau įsisavinami ir mažiau apkrauna kepenis“, - „Le Temps“ atskleidė „Liquigas“ direktorius Stefano Zanatta.

„Mūsų autobusas tikrai niekuo nesiskiria nuo kitų komandų. Yra dušas, tualetas, virtuvėlė, kur sudėti sausainiai, vaisiai, košės, arbatos ir kava, - apie „Astana“ namus ant ratų pasakojo T.Vaitkus. - Gal tik interneto mes neturim kaip „Sky“ komanda“.

Pagrindinis visų komandų rūpestis - kaip kuo greičiau ir efektyviau atstatyti kasdien po 150-200 km nuvažiuojančių dviratininkų jėgas.

Populiariausia priemonė - masažas, todėl į „Tour de France“ kiekviena ekipa atsiveža ne tik po devynis atletus, bet ir panašią masažuotojų brigadą.

FDJ šįmet pradėjo naudoti dar vieną revoliucinį atgaivinimo būdą - šios prancūzų komandos dviratininkai po etapų lenda į krioterapijos kamerą.

Viename iš FDJ vagonėlių ant ratų yra sarkofagas, kuriame įrengta iki 120 laipsnių atšaldyto azoto vonia. FDJ dviratininkai čia praleidžia po tris minutes.

„Termometro skaičiai kelia baimę, tačiau tai tikrai neturi nieko bendro su arktiniu klimatu: oras yra visiškai sausas, o vonia su lediniu vandeniu kūną kandžiotų kur kas labiau. Tik paskutinę minutę pajaučiau, kad kažkas atakuoja odą ir lyg po anestezijos nuėjau į masažą“, - pasakojo savo įspūdžius „L'Equipe“ Jeremy Roy.

„Mes tokių procedūrų nenaudojam. Bijom, kad smegenėlės nesušaltų“, - išgirdęs apie varžovų naujieną juokėsi T.Vaitkus.

J.Roy gyrėsi, kad po šalčio procedūrų Pirėnų kalnuose jis mynė dviratį 380 watų galia, o kraujas turėjo 40 proc. hematokrito lygį.

„Mano hematokrito riba Alpėse buvo apie 42-43. Bet aš niekada netikėjau skaičiais, - neslėpė T.Vaitkus. - Jeigu esi geros formos, tai ir važiuosi gerai. Tie visi skaičiai labiau skirti daktarams, treneriams ar dviračių sporto mėgėjams, kurie sėdi ir diskutuoja interneto forumuose. Trasoje skaičiai juk nepadės“.

19-asis etapas. 109 km. 1. P.Rolland'as (Prancūzija, "Europcar") -- 3 val. 13 min. 25 sek., 2. S.Sanchezas (Ispanija, "Euskatel") -- atsiliko  14 sek., 3. A.Contadoras (Ispanija, "SaxoBank") -- 23 sek., ... 134. T.Vaitkus ("Astana"), ... 144. R.Navardauskas ("Garmin") --  abu 25 min. 27 sek.

Bendroji įskaita. 1. A.Schleckas (Liuksemburgas, "Leopard") -- 82 val. 48 min. 43 sek., 2.F.Schleckas (Liuksemburgas, "Leopard")  -- atsilieka 53 sek.,  3. C.Evansas (Australija, BMC) -- 57 sek., 4. T.Voeckleris (Prancūzija, "Europcar") -- 2 min. 10 sek., 5. D.Cunego (Italija, "Lampre") -- 3 min. 31 sek., 6. A.Contadoras -- 3 min. 55 sek., ... 141. T.Vaitkus -- 3 val. 15 min. 24 sek., ...161. R.Navardauskas -- 3 val. 33 min. 9 sek.