Kalbinome Lietuvos kūno kultūros akademijos Treniravimo mokslų katedros docentę, vieną tituluočiausių šalies plaukikių, pirmąją šios srities sportininkę iš Lietuvos, dalyvavusią olimpinėse žaidynėse (1972m. Miunchene), Birutę Statkevičienę.
- Kaip sportas atsirado jūsų gyvenime?
- Pradėjau sportuoti būdama aštuonerių. Kūno kultūros akademijoje (tuometiniame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute) buvo atidarytas naujas baseinas. Čia, kur išmokau plaukti, prasidėjo ir vis dar tęsiasi mano sportinė karjera.
Mama mus keturis vaikus augino viena (tėtis mirė kai buvau dvejų). Ji norėjo, kad būtumėm kuo nors užsiėmę, turėtumėm tikslų, nelakstytume gatvėmis. Tiesą sakant, tuo metu sportas buvo ir šioks toks gyvenimo palengvinimas – būdavo organizuojamos nemokamos stovyklos, turėjome lengvatų. Buvo ir dar viena, visai žemiška priežastis. Naujas baseinas buvo šviesus, erdvus ir šiltas. Juk tuomet, kai augau, 1962-1963 metais, butuose dar nė šilto vandens nebuvo. Taigi, po truputį įsitraukiau į rutiną: mokykla – baseinas – namai, pamokų ruoša. Dabar tikiu, kad tokia rutina ir galimybė kryptingai siekti savo tikslo, turėti nuolatinį užsiėmimą – būtina kiekvienam vaikui.
- Kuo traukė sportas ir kodėl pasirinkote plaukimą?
- Mokykloje dar lankiau krepšinį – buvau gana aukšta. Kartu su komanda dalyvaudavome mokyklų krepšinio varžybose. Vis dėlto plaukimas „ėmė viršų“.
Mane žavi rezultato siekimo procesas, nuolatinė kova su savimi. Koncentruojuosi į tikslą ir man niekada nebūna nuobodu. Tas tikslas nebūtinai didelis – toks, kokio užtenka treniruotei – nuplaukti tiek, kiek užsibrėži. Treniruodamasi iki šiol kovoju su savimi.
Man įdomi ir techninė šios sporto šakos pusė. Plaukiant kūnas visuomet yra horizontalioje padėtyje, vandenyje, todėl stuburas nėra žalojamas. Laikomas tiesus kūnas, labai svarbu taisyklingai ritmiškai kvėpuoti. Daugelis sako, kad visos ligos – dėl nervų. Aš manau kitaip – ligos apninka dėl netaisyklingo kvėpavimo. Būtent plaukimas ir išugdo taisyklingo kvėpavimo įgūdį. Ir, žinoma, ramina nervus.
- Buvote viena pirmųjų Lietuvos sportininkų Sovietų Sąjungos rinktinėje. Daugelio sportininkų įspūdžiai apie tų laikų stovyklas ne patys geriausi.
- Esu skaičiusi ne vieno sportininko interviu apie ypatingai sunkias sąlygas sąjungos rinktinės treniruočių stovyklose, prastą psichologinę atmosferą. Iš savo patirties nieko bloga negaliu pasakyti. Buvau devyniolikos, antro kurso studentė. Su daugeliu trenerių santykiai buvo šilti. Mane kaip savą vaiką mylėjo. Įtampos nebuvo, buvom labai gerai prižiūrėti, mumis rūpinosi. Su kolegomis sportininkais sutariau puikiai. Įdomu tai, kad mane laikė užsieniete.
Beje, mano dukra, mokydamasi viename iš JAV universitetų, dalyvaudavo universitetų plaukimo varžybose. Kartą palyginau sportininkų sąlygas JAV ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Jos visiškai vienodos. Puiki priežiūra ir materialinis aprūpinimas. Geros sąlygos pailgina sportininkų amžių. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kiek kitaip nei pas mus, universitetų sportas – aukščiausia pakopa. Sportininkams sudarytos puikios sąlygos treniruotis, nuolat vyksta varžybos.
- 1972 metais pirmoji iš Lietuvos plaukikų dalyvavote Miuncheno olimpinėse žaidynėse. Pasidalinkite įspūdžiais.
- Tai buvo 20-osios olimpinės žaidynės. Beje, Londono žaidynės bus 30-osios, šiemet praėjo 40 metų nuo Miuncheno žaidynių ir sukako 50 metų, kai esu susijusi su šiuo sportu. Įdomūs sutapimai. Apie tai pagalvojau sužinojusi, kad kartu su Kazimieru Budriu tapau mūsų šalyje organizuotos deglo nešėjų atrankos nugalėtoja.
Kalbant apie pačias žaidynes, tiesą sakant, tada nesuvokėme tos reikšmės. Dabar suprantu, kad tai svarbiausias renginys sporto pasaulyje, kiekvieno sportininko svajonė.
Patekti į Sąjungos rinktinę buvo didžiulė garbė ir reikšmingas pasiekimas. Buvo nelengva, konkurencija – milžiniška. Norint patekti į rinktinę ir dalyvauti olimpinėse žaidynėse, reikėdavo laimėti visos Sąjungos čempionatą. Deja, Miunchene pagal tuometines savo galimybes startavau labai blogai. Tiesa, užėmiau ne tokią prastą, 16 vietą, bet Sovietų Sąjungos rinktinės sportininkams keliami reikalavimai buvo aukščiausi.
Žaidynių metu mūsų neaplenkė politinės peripetijos. Buvome sekami, gąsdinami, neleidžiama kalbėtis su kitų šalių sportininkais. Tvyrojo įtampa. Pamenu, nuėjome susitikti su lietuviais – po to turėjome aiškintis saugumui. Buvom įdomūs pasauliui. Niekas nesuprato, ką tos raidės CCCP (liet. Sovietų sąjunga), užrašytos ant sportinių kostiumų, reiškia.
- Galite didžiuotis daugybe apdovanojimų. Pelnėte Europos ir pasaulio plaukimo čempionatų aukso medalius, 33 kartus esate tapusi Lietuvos plaukimo čempione. Kaip atsidūrėte veteranų sporte ir kas skatina varžytis toliau?
- Baigusi didįjį sportą pasinėriau į šeimos rūpesčius. Gimė vaikai. Tačiau vis dažniau jausdavausi prastai. Greitai pavargdavau, ėmė augti svoris. Buvau jauna 35-erių metų moteris, bet vieną dieną pajutau, kad darosi sunku eiti įprastus atstumus. Supratau, kad privalau vėl pradėti sportuoti. Tuo laikotarpiu kaip tik prasidėjo veteranų varžybos. Nuvykusi į Europos veteranų plaukimo čempionatą, užėmiau pirmąją vietą. Vėl pajutau azartą ir sporto teikiamą džiaugsmą. Veteranų plaukimas – puiki galimybė išlikti jaunam ir sveikam. Beje, veteranų sporte dalyvauja ir mano sūnus, gyvenantis Toronte, Kanadoje. Jis yra tapęs Kanados veteranų plaukimo čempionu 30-35 m. amžiaus grupėje.
Tiesą sakant, kuo toliau, tuo daugiau sportuoju. Ne tik plaukioju, bet ir sporto salėje kilnoju svarmenis, savaitgalio rytais bėgioju. Tiesa, man irgi nesvetimas tinginystės jausmas. Kita vertus, jei kurią dieną nesportuoju, jaučiuosi labai prastai. Tai mane ir skatina judėti – nuostabus lengvumo ir pasitenkinimo jausmas, apimantis po treniruotės.
- Spinduliuojate gyvenimo džiaugsmą...
- Visų pirma labai myliu savo darbą. Yra toks posakis: jeigu nori visą gyvenimą atostogauti – dirbk mėgstamą darbą. Mano darbas – ir pajamų šaltinis, ir didžiulis malonumas. Darbe nepavargstu. Visą save atiduodu studentams. Bet iš jų gaunu trigubai. Matydama rezultatus jaučiuosi laiminga ir patenkinta. Savo mokiniams kartoju: „Mokau jus ne pažymiui, mokau gyvenimui ir tai, ko išmokysiu, iš jūsų niekas nebeatims“.
- Esate išleidusi keturias knygas, pluoštą mokslinių straipsnių. Kaip įsiliejote į akademinę veiklą?
- Baigusi sportinę karjerą, pradėjau dirbti plaukimo trenere. Supratau, kad mėgstu pedagoginį darbą, jis man sekasi. Dirbant aukštojoje mokykloje yra įprasta vykdyti mokslinę veiklą.
- Kaip vertinate šių dienų Lietuvos sportininkus plaukikus?
- Bene ryškiausia žvaigždutė – keturiolikmetė Rūta Meilutytė. Tai naujos kartos sportininkė, plaukianti lietuviams istoriškai sėkmingu plaukimo stiliumi – 100 m krūtine distancijas. Tokiu būdu plaukdami olimpiniais čempionais tapo Robertas Žulpa ir Lina Kačiušytė. Savo amžiaus grupėje Rūtos rezultatas yra geriausias pasaulyje. Suaugusiųjų pasaulio čempionate Rūtos rezultatas būtų septintas. Mergina yra viena iš didžiausių Lietuvos plaukimo vilčių, tikiu, kad jai pasiseks įvykdyti olimpinius normatyvus ir sėkmingai dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse.
- Viename interviu minėjote, kad mokydamasi Maskvoje gyvai stebėjote deglo nešimo estafetę?
- Tuo metu Maskvos centriniame kūno kultūros institute gyniausi socialinių mokslų daktarės disertaciją. Išėjusi iš bibliotekos patekau tiesiai į estafetę. Iki šiol pamenu apėmusį jausmą. Sportininką, rankose nešantį olimpinę ugnį, supo toks biolaukas, kuris traukė kaip magnetas. Nuostabūs prisiminimai. Man labai pasisekė, kad išėjau pačiu laiku ir spėjau pamatyti tokį reginį.
- Žinoma, visų pirma olimpinę ugnį gyvai mačiau dalyvaudama Miuncheno olimpinėse žaidynėse.
- Dalyvavome atidarymo ceremonijoje. Vykdydami organizatorių paliepimus, laukdami savo eilės delegacijų parade, ugnies įžiebimo nė nematėme. Tiesą sakant, tada į žaidynes atvažiavome kovoti. Visas dėmesys buvo skirtas varžyboms ir kuo geresniam rezultatui. Nesuvokėm ir tos ugnies vertės. Juk olimpinė ugnis įžiebiama nuo saulės spindulio Graikijoje, Olimpijoje – ten, kur prasidėjo žaidynių istorija. Ir šis saulės spindulys nešamas žmogaus rankomis...
- Kaip vertinate jums skirtą misiją atstovauti Lietuvai prieš Londono 2012 metų olimpines žaidynes rengiamoje deglo nešimo estafetėje?
- Nepaprastai džiaugiuosi. Labai gera, kad mane įvertino. Manau, kad tai viso mano gyvenimo darbo įvertinimas. Žinojimas, kad būsiu taip arti olimpinės ugnies, nešiu ją savo rankomis – nepaprastai didelė garbė ir laimė.
- Be įspūdingų asmeninių pasiekimų sporte galite didžiuotis ir savo auklėtinių pergalėmis. Maloniai stebina jūsų treniruojamų neįgaliųjų sportininkų laimėjimai. Kaip pradėjote dirbti šioje srityje?
- Mano darbas – ne tik treniruoti sportininkus, bet ir išmokyti plaukti. Kartą per pertrauką tarp paskaitų akademijoje mane užkalbino Kęstutis Skučas, vėliau tapęs parolimpiniu neįgaliųjų plaukimo vicečempionu, pasaulio neįgaliųjų plaukimo čempionu. Jis, kaip ir Sigita Gylytė (daugkartinė Lietuvos neįgaliųjų plaukimo čempionė) nemokėjo plaukti. Išmokę plaukti Sigita ir Kęstutis paprašė, kad treniruočiau toliau. Didžiuojuosi jų pasiektais rezultatais ir vertinu ne mažiau nei asmeninius.
Beje, tokių žmonių, prašančių juos treniruoti, vis daugėja. Neįgaliesiems labai trūksta dėmesio. Sporto mokyklose treneriams reikia dirbti taip, kad jų auklėtiniai pasiektų kuo geresnių rezultatų. Su neįgaliais vaikais reikia dirbti asmeniškai.
Jau šeštus metus treniruoju aklą vaikiną – Mindaugą Dvylaitį. Atėjo visai mažas, labai nedrąsus. Išmokyti Mindaugą plaukti manęs atkakliai prašė jo mama. Dabar jis perspektyvus plaukikas – tapo Baltijos šalių moksleivių aklųjų čempionu. Šiuo metu pagrindinis jo tikslas – pagerinti Lietuvos aklųjų plaukimo rekordą. Beje, Mindaugas – ir talentingas muzikantas, puikiai groja akordeonu.
Šis darbas yra mano laisvalaikis ir mano džiaugsmas. Materialinio atlygio už jį negaunu, bet moralinio pasitenkinimo – trigubai. Vaikai atsigauna, nušvinta, užuot sėdėję užsidarę. Nepaprastai gera matyti besišypsančius, nuoširdaus dėkingumo pilnus veidus.
Šią vasarą pasisiūliau treniruoti vaikus neįgaliesiems skirtoje sporto stovykloje. Viena iš stovyklos dalyvių – Rugilė – per savaitę išmokusi plaukti net sugebėjo sudalyvauti plaukimo maratone Sudeikiuose. Dabar mergaitė ruošiasi dalyvauti Lietuvos neįgaliųjų čempionate.
Plaukimas yra tokia sporto šaka, kuri reikalauja išsirengti, apnuoginti ir parodyti savo negalią. Baseine po truputį išnyksta visi kompleksai. O dar jeigu vaikui pavyksta pasiekti rezultatų. Kas gali būti geriau man, mokytojai? Pamokai paprasčiausių dalykų ir vaikas visai kitomis akimis pradeda žiūrėti į gyvenimą – tą sunkų neįgaliojo žmogaus gyvenimą. Už jokius pinigus to nenupirksi.