Kniūbsčias, veidu į Sepango trasos asfaltą. Kraupią 24 metų „MotoGP” lenktynininko M.Simoncelli mirtį matė visi motociklų sporto mėgėjai transliacijos iš Malaizijos metu.
Italija šiomis dienomis apverkia vieną didžiausių „MotoGP” talentų, o pasaulis svarsto, kokios buvo tragedijos priežastys.
Išdykėlis, neturėjęs priešų
„SuperSic”, lik sveikas! Dabar duok „gazo” ten, danguje!” Toks ir juoktis, ir verkti verčiantis linkėjimas – vienas iš daugybės M.Simoncelli gerbėjų atsisveikinimų.
Kad žuvęs lenktynininkas tikrai danguje – tuo neabejoja niekas. Jis buvo pernelyg jaunas ir simpatiškas. Pernelyg vaikiškas.
Pravardė Sic jam duota todėl, kad per lenktynes kompiuteriai monitoriuose vaikino pavardę trumpindavo SIC. Lotyniškai „sic” reiškia „taip”, „tokiu būdu”.
Koks buvo Marco būdas lenktynėse ir gyvenime?
Per lenktynes – agresyvus, karingas ir šiek tiek beprotiškas.
Gyvenime – paprastas, amžinai juokaujantis, netvarkingas, susivėlęs. Užtat visų mylimas.
Po tragiškos avarijos savo tinklaraštyje legendinis motociklininkas Valentino Rossi parašė tą patį: „Trasoje jis buvo kietas, o kasdienybėje – mielas ir švelnus.”
Garbanius Marco neturėjo priešų. Tiesa, tai nereiškia, kad „MotoGP” autoritetai ant jo niekada nepykdavo.
Paskutinis prieš mirtį ant „SuperSic” persiuto būtent jo bičiulis V.Rossi. Marco jį taip begėdiškai ir arogantiškai aplenkė, kad devynis kartus pasaulio čempionas išplūdo tautietį: „Bastardo!” (išvertus iš italų k. – benkartas).
Kartais prieš startą M.Simoncelli taip įsisiautėdavo, kad lenktynių komisarui tekdavo jį raminti kaip šėlstantį berniūkštį.
Marco ant motociklo visada krėsdavo pokštus. Finišuodamas demonstruodavo akrobatinius cirko numerius.
Įkaitindavo savo gerbėjus tribūnoje, įsiutindavo konkurentus trasoje. Galiausiai jam atleisdavo ir vieni, ir kiti.
Talentingas ir kovingas ilgšis
M.Simoncelli buvo ryškiausias naujosios kartos Italijos motociklų sporto talentas. Oficialus legendinio V.Rossi įpėdinis.
Galbūt todėl į Marco išdykavimus ir komanda, ir žiniasklaida žiūrėjo atlaidžiai.
„Suaugs ir surimtės”, – sakydavo „San Carlo Honda Gresini” vadovai.
Jeigu Marco būtų žinojęs, koks likimas jo laukia, būtų mažiau pokštavęs, daugiau galvojęs apie titulus ir poziciją „MotoGP” pilotų rikiuotėje.
Tačiau suaugti jam taip ir nebuvo lemta.
Per savo karjerą šis garbanius pasiekė nedaug, bet lenktynių žinovai ir komentatoriai kalbėjo, kad jo talentas išryškėjo būtent dabar.
Šis vaikinas pirmąkart į lenktynių trasą išlėkė sulaukęs septynerių metų. Dvylikos metų jis jau buvo Italijos čempionas.
Penkiolikos – Europos čempionas 125 kub. cm klasėje.
Dešimt kartų lipo ant garbės pakylos, galiausiai laistė pasaulio čempiono šampaną 250 kub. cm klasėje.
Pernai pradėjęs lenktyniauti galingiausių motociklų pasaulio čempionate „MotoGP” labai greitai apsiprato tarp garsenybių ir šįmet Australijos didžiojo prizo lenktynėse užėmė antrąją vietą.
Rėmėjai ir garsūs sportinių motociklų gamintojai atkreipė dėmesį į Marco, nes šis vaikinas užkariaudavo simpatijas visuose žemynuose, kuriuose vykdavo lenktynės. Su juo susitarti buvo lengva visiems.
Marco išgarsėjo beprotiškomis atakomis per lenktynes. Jam trūko patirties, strategijos ir šaltų nervų, tik ne noro nugalėti.
Kita vertus, italas buvo unikalus lenktynininkas – motociklų sportas tokio iki šiol neregėjo. Jo ūgis – 191 cm – labiau būtų tikęs krepšinio aikštelėje, o ne motociklų trasoje.
Kai Marco apžergdavo sportinį motociklą, konkurentai stebėdavosi: kaip toks ilgšis sugeba važiuoti ir dar laimėti. Atrodydavo, kad jis savo kūnu gaubte apgaubia savo „Honda”.
M.Simoncelli buvo priverstas važiuoti agresyviai, įžūliai veržtis į priekį, tarsi tai būtų paskutinės jo lenktynės. Aukšto ūgio sunkus pilotas amžinai pralaimėdavo startą lengvesniems motociklininkams.
Marco žinojo, kad startas – ne jo stichija. Tačiau po antrojo rato prasidėdavo spektaklis.
Elektronika ar padangos?
Malaizijos didžiojo prizo lenktynėse po antrojo rato Marco ėmėsi to, ką visada darydavo. Vangiai startavęs jis apkabino savo „Honda” ir šovė į priekį vytis lyderių.
Tada prasidėjo keisti dalykai: italas įsimaišė į lenktynininkų „košę” ir nei iš šio, nei iš to pradėjo keistai slysti.
Viskas truko kelias sekundes. Galiausiai „SuperSic” motociklas galutinai pakeitė trajektoriją ir atsisuko 90 laipsnių kampu į užpakalyje važiuojančius sportininkus.
Pirmasis jį taranavo amerikietis Colinas Edwardsas iš „Tech 3” komandos. Antrasis – V.Rossi iš „Ducati”.
Vėliau medikai pranešė: Marco patyrė daugybinius kaklo slankstelių lūžius, itin sunkias galvos ir krūtinės ląstos traumas, jam išsivystė širdies nepakankamumas.
Štai kaip miršta „MotoGP” lenktynininkas: iš pradžių partrenktas, po to pervažiuotas vieną, o paskui antrą kartą geriausio savo bičiulio V.Rossi, kuris nebegalėjo sustoti.
Šio siaubo filmo metu Italija dar nebuvo pabudusi iš sekmadienio ryto įmigio.
Į šalikelę nuriedėjęs 58-uoju numeriu pažymėtas šalmas tapo vienos skaudžiausių tragedijų pasaulio motociklų sporto istorijoje simbolių.
Pašokę iš vietų žiūrovai dar tikėjosi, kad viskas baigsis taip, kaip jau baigėsi daugybę kartų: iš neštuvų sunkiai pakils sužeisto, bet gyvo lenktynininko pirštinėta ranka, parodys iškeltą nykštį, nuramins sirgalius ir artimuosius.
Tačiau „SuperSic” ranka nepakilo. Kaip nepakilo Sudzukoje neštuvais nešamo 27 metų japono Daijiro Kato arba Mizane 19 metų japono Shoyos Tomizavos rankos.
Pirmasis atsimušė į sieną lėkdamas 140 kilometrų per valandą greičiu ir mirė po dviejų savaičių agonijos. Antrasis nukrito važiuodamas 230 kilometrų per valandą greičiu ir žuvo iškart.
Specialistai nesutaria, kodėl taip netikėtai pradėjo slysti M.Simoncelli „Honda”.
Vieni sako, kad kaltos pernelyg šaltos padangos.
Kiti tvirtina, kad apsiriko motociklo kompiuteris, padidinęs variklio apsukas, užuot jas sumažinęs. Ir vieni, ir kiti neįžiūri jokios piloto klaidos.
Nelaimę matė ir tėvas
Visa kita buvo košmaras tiesioginiame eteryje.
Sūnų po visą pasaulį ištikimai lydėjęs lenktynininko tėvas Paolo Simoncelli, išvydęs susidūrimą monitoriuje, įlipo į greitosios pagalbos mašiną. Bet ji, užuot išvažiavusi į trasą tiesiausiu keliu prie gulinčio Marco, kažkodėl pasuko prie užtvaros.
Drauge su Malaizijos sanitarais prie sūnaus pribėgęs P.Simoncelli pabandė jį kalbinti.
„Pamatęs Marco iškart supratau – nebėra jokios vilties. Marco šiame pasaulyje jau nebebuvo”, – vėliau aiškino lenktynininko tėvas.
Jis nebepyko ant žioplų sanitarų, kurie bėgdami automobilio link sugebėjo išversti ant žemės savo pacientą.
„Tai nieko nebūtų pakeitę”, – užgesino Italijoje įsižiebusią polemiką P.Simoncelli.
Gimtasis „SuperSic” Koriano miestelis prie Adrijos jūros savo didvyrį pasitiko gėlių jūra.
Marco buvo pašarvotas tarp dviejų svarbiausių savo gyvenimo motociklų: „Gilera”, kuriuo važiuodamas 2008-aisiais tapo pasaulio čempionu, ir „Honda”, kuris vaikinui lėmė mirtį.
Iš Koriano bažnyčios išnešant karstą su lenktynininko palaikais dešimtys tūkstančių M.Simoncelli gerbėjų sukėlė plojimų audrą.
V.Rossi – sukrėstas
24 metų talento žūtis atnaujino senas diskusijas tarp motociklų sporto mėgėjų ir profesionalų: ar „MotoGP” nėra absurdiškai pavojingas sportas? Ar gali būti pateisintos jaunų lenktynininkų mirtys, traumos dėl sportinio azarto ir gamintojų užgaidų?
Benzino į polemikos ugnį šliūkštelėjo didžiausio Italijos motociklų sporto autoriteto V.Rossi abejonės.
Devynis kartus pasaulio čempionate triumfavęs lenktynininkas pareiškė abejonių dėl tolesnės karjeros „MotoGP”.
Patyręs 32 metų motociklininkas ne kartą žiūrėjo mirčiai į akis, tačiau Sepange jam teko patirti skaudžių išgyvenimų: jo „Ducati” priekinis ratas perrėžė parkritusiam bičiuliui kaklą.
„Oddio!” (išvertus iš italų k. – O, Dieve!), – nulipęs nuo motociklo kurį laiką kartojo italų motociklų sporto legenda.
„Marco buvo man tarsi brolis”, – vėliau sakė V.Rossi.
Ar italo abejonės ir siaubingi išgyvenimai persimes ir į kitas „MotoGP” komandas?