Per 15 metų treniruočių galima pasiekti neįtikėtinų dalykų.
Prancūzijos nardytojas Guillaume’as Nery nėrė į gelmes jau daugiau nei tūkstantį kartų ir naktimis sapnuoja, kad jam visai nereikia kvėpuoti.
Vokietijos žurnalo „Der Spiegel” interviu – apie rizikingą naujų rekordų medžioklę ir meną 8 minutėms sulaikyti kvėpavimą.
– Jūsų panirimo į gylį rekordas šiuo metu yra 115 metrų. Ten, apačioje, vanduo šaltas, tvyro mirtina tyla, tamsu, nors pirštu į akį durk. Kas jus ten taip traukia?
– Klystate. Apačioje apskritai nėra tamsu. Tai veikiau gili, ryški, iš visų pusių mane supanti žydrynė.
Kai noriu, galiu judėti visomis kryptimis – aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn. Jaučiuosi laisvas – toks niekada negalėčiau būti sausumoje.
– Geriausi perlų ieškotojai prie pietvakarinių Ramiojo vandenyno salų panyra iki 45 metrų. O jums be deguonies baliono, tik su švino svarmeniu ir plaukmenimis pavyksta pasiekti daugiau nei 100 metrų gylį. Tai lyg kelionė į mirties zoną.
Jei ten, apačioje, prarastumėte orientaciją arba apimtų panika, nėra jokio išsigelbėjimo. Kaip pasirengiate panirimui?
– Pereinu į atsipalaidavimo būseną. Tai turėtų prilygti jausmui, kai atsikėlę rytą esate dar pavargę, nevisiškai žvalūs.
Kol tai praeina, guliu ramiai ant vandens ir stengiuosi tapti jo dalimi. Iki panirdamas įkvepiu kiek galima daugiau oro.
– Kiek litrų oro telpa į jūsų plaučius?
– Maždaug dešimt.
– Normalaus žmogaus plaučių tūris – šeši litrai.
– Suspaudžiu orą plaučiuose pasitelkęs specialią kvėpavimo techniką, įkvepiu ir iškvepiu orą trumpais intervalais tam, kad daugiau įeitų. Tai – tarsi deguonies balionas.
Bet daug svarbiau nei kiekis yra tai, kad panirdamas suvartoju kaip galima mažiau deguonies. Privalau būti kaip degalus taupantis automobilis.
– Kaip tai pavyksta?
– Jau panirus daugiau nei kelis metrus atsiranda nardymo refleksas, kurį mes, žmonės, turime kartu su banginiais ar delfinais.
Mano širdies plakimas retėja, rankų ir kojų kraujotaka lėtėja. Tuomet kraujas susikaupia svarbiausiose vietose – prie širdies ir galvoje. Mano kūnas įjungia vadinamąjį taupymo režimą.
Panirus daugiau nei 35 metrus slėgis yra toks didelis, kad automatiškai leidžiuosi žemyn. Nustoju judėti ir tiesiog krintu į gylį. Nepaprastas jausmas.
– Pasiekus giliausią panirimo tašką jūsų plaučių pusės suspaustos kaip du apelsinai ir pripildytos tik pusės litro oro. Ar tai vis dar suteikia nepaprastą jausmą?
– Taip. Mat tokiame gylyje dujos ištirpsta kraujyje. Tai nugramzdina mane į lengvą nejautrą, svaigulį.
Jautiesi tarsi būtum išlenkęs du bokalus alaus – esi mažumėlę įkaušęs, bet vis dar viską kontroliuoji.
– Kiek dūžių per minutę padaro širdis pasiekus šį gylį?
– Dar nėra jokių prietaisų, kurie atlaikytų slėgį ten, apačioje, ir tai būtų galima išmatuoti. Bet manau, kad apie 20 dūžių.
– 115 metrų gylyje vandens slėgis toks didelis, lyg kiekvieną kvadratinį jūsų kūno centimetrą spaustų 13 kilogramų.
Negalite būti su nardymo akiniais, nes tokiame dideliame gylyje juose susidarytų toks subatmosferinis slėgis, kuris galėtų ištraukti akių obuolius. Kokiu būdu ištveriate tokias sąlygas?
– Treniruojuosi nuo 14 metų, per visą savo gyvenimą esu atlikęs tūkstantį panirimų. Mano kūnas prisitaikė prie gylio.
Aš išmokau prisitaikyti prie slėgio, apačioje nejaučiu jokio skausmo.
– Ar ilgai liekate giliausiame panirimo taške?
– Tik keletą sekundžių. Po to prasideda iškilimas.
Kelias į paviršių daug sunkesnis. Privalau daryti plaukimo judesius, kad kilčiau į viršų. Tai sunku ir atima daug energijos.
Kritinį tašką pasiekiu likus 10 metrų iki paviršiaus. Kūnas dega, jis tampa „rūgštus” lyg po spurto ir gamina daug laktato. Tam panaikinti jis ištraukia paskutinį deguonies likutį iš mano kraujo. Jei gerai pasirengiu, turiu pakankamai atsargų.
– O jei ne?
– Paskutinius 30 metrų mane lydi saugumą užtikrinantys narai. Jei prarasčiau sąmonę, jie ištrauktų mane į paviršių.
– Koks būna pirmasis oro įkvėpimas ir iškvėpimas paviršiuje?
– Geras. Taip įsivaizduoju ir pirmą oro įkvėpimą į plaučius po gimimo.
Mano plaučiai išsiplečia, jaučiu, kad gyvenu. Ši akimirka man labai patinka.
– Jūsų panirimas į gylį trunka iki keturių minučių. Vykstant varžyboms be kvėpavimo nardytojai varžosi ir išbuvimo po vandeniu rungtyje.
Sportininkai ramiai guli ant vandens veidu žemyn ir mėgina kaip galima ilgiau sulaikyti kvėpavimą.
Geriausiems pavyksta daugiau negu aštuonias minutes. Kokiu būdu pergudrauti kvėpavimo refleksą?
– Tai priklauso nuo susikaupimo. Po keturių minučių pirmą kartą atsiranda poreikis kvėpuoti. Bet per treniruotes išmokau šį jausmą užspausti dar keturioms minutėms ir išlikti ramus.
– Vadinasi, jūsų sportas susijęs su kūno kontrole?
– Taip, tai – visiška kūno kontrolė. Kartais naktimis sapnuoju: esu jūroje ir man niekada nereikia pakilti į viršų įkvėpti oro.
Tai – nuostabu, bet, deja, nerealu.
– Žmogus nėra žuvis, be technikos priemonių jam nėra ko ieškoti 100 m gylyje.
Kodėl žaidžiate savo gyvenimu?
– Niekada nerizikuočiau gyvybe. Prieš panirimą įsiklausau į savo organizmą, ir jei šis duoda ženklą, kad viskas gerai, neriu į vandenį.
Labai rūpinuosi savo saugumu ir mane visada supa komanda, galinti įsikišti nelaimės atveju.
– Dar niekada neturėjote problemų?
– Deja, buvo – 2006 m. Nicoje. Norėjau pasiekti pasaulio rekordą ir panirti į 109 metrų gylį.
Tuomet susirinko daug žurnalistų, rėmėjų, buvo mano šeima.
Privalėjau pasiekti pasaulio rekordą, o tai sukėlė man stresą ir likus keliems metrams iki paviršiaus netekau sąmonės. Mane ištraukė už saugumą atsakingas nardytojas.
– Neseniai treniruotės metu mirė buvęs pasaulio rekordininkas belgas Patrickas Musimu. Birželį nardytojų treniruočių stovyklos Graikijoje metu paniręs į 70 m gylį į paviršių nebeišplaukė arabų nardymo meistras Adilas Abu Halika.
Nuo to laiko jo kūnas dingęs be žinios. Kodėl nutiko ši nelaimė?
– Mėginame patys atkurti nelaimės aplinkybes.
Galime tik susitaikyti su jo mirtimi, bet paaiškinti negalime.
– Po nelaimės specialūs robotai dienų dienas naršė po jūros dugną ieškodami dingusio nardytojo, o jūsų grupė tęsė treniruotes.
Ar tai būdas susitaikyti su mirtimi?
– Ne. Visi nardytojai patyrė šoką. Bet svarbu po tokio įvykio greitai vėl panerti. Jei būčiau padaręs pertrauką, dienų dienas tik ir būčiau galvojęs apie nelaimę. Šį sportą būčiau laikęs mano draugo žudiku.
Tuomet būčiau tuoj pat atsisveikinęs su nardytojo karjera.
Kartą vos nepadariau tokio sprendimo. Prieš ketverius metus nardydamas žuvo pasaulio rekordininkas prancūzas Loicas Leferme’as. Jis buvo mano geriausias draugas. Po jo mirties man prireikė pusantrų metų, kad vėl pabustų aistra nardyti.
– Praėjusiais metais, nepaisant daugelio nelaimingų atsitikimų, vyko tikros naujų pasaulio rekordų lenktynės.
Kodėl jūs vis labiau rizikuojate?
– Esame profesionalai, kiekvieną dieną treniruojamės.
Mėginimas būti geriausiam – dalis nuotykio, savotiškas suaugusiųjų žaidimas.
– Kaip giliausiai gali panerti žmogus nesinaudodamas deguonies balionu?
– 1960 metais medikai sakė, kad nardytojai niekada nepasieks didesnio nei 50 metrų gylio. Jie neįvertino neįtikėtinų žmogaus organizmo galimybių nuolat prisitaikyti.
Nardymas be deguonies baliono – jauna sporto šaka, sistemingos treniruotės vyksta tik 15 metų. Esame dar toli nuo žmogaus galimybių ribos.
Parengė Ona Kacėnaitė
Neria vis giliau
29-erių G.Nery yra pasiekęs 4 pasaulio nardymo be kvėpavimo rekordus.
2002 m. prancūzas tapo jauniausiu pasaulio rekordininku, pasiekęs 87 metų gylį. Po dvejų metų jis panėrė į 96 m gylį, paskui – į 109 m, o geriausias rezultatas – 115 metrų.
Šiuo metu pasaulio rekordas priklauso Herbertui Nitschui iš Austrijos – 124 metrai.