Stebėjo iš tolimiausio kampelio
Ramunė pasakojo, kad iš prigimties nėra labai aktyvi, tačiau prijaučianti sportui. „Mano pažintis su smiginiu, kaip ir didžiosios dalies „Apuoko“ klubo atstovų, įvyko gimtąjame to paties pavadinimo mūsų bare. Tiesa, pradžioje net nekilo minties pačiai pradėti žaisti.
Tiesiog sekmadieniais ateidavau pažiūrėti, kaip žaidžia kiti – patiko stebėti, kaip draugiškai ir linksmai bendrauja prie taikinių susibūrę žmonės, kaip aistringai vyksta kovos, koks šurmulys ir jauki tarsi gerų pažįstamų atmosfera įsivyrauja aplink“, – prisiminė simpatiška vilnietė. Vieną gražią dieną baro savininkas ir būsimas vėliau įkurto klubo direktorius Mindaugas priėjo prie jos su žodžiais „Užteks žiūrėti!” ir įteikė strėles: „Eik žaisti!“.
Dar iki pradedant žaisti smiginį sekmadieninių klubo varžybų stebėjimas buvo tapęs jos mažyte tradicija, o jau pradėjusi žaisti neįsivaizdavo kito laisvalaikio praleidimo būdo.
„Vėliau vakaras kuriame nors klubų besitreniruojant tapo įprastu – būdavo savaičių, kai varžyboms skirdavau 4 vakarus iš eilės bei sekmadienį, mat keli Vilniaus smiginio klubai per savaitę surengia iki 6 varžybų - treniruočių, ir tai dar neskaitant rimtesnių respublikinio mąsto turnyrų. Iš patirties galiu pasakyti, kad darbo diena neprailgsta, jeigu žinai, kad vakare tavęs laukia smiginis! O jau tos mielos moteriškos smulkmenos, kaip antai gražesnių sparnelių savo strėlytėms parinkimas, puikiai pakelia nuotaiką!“ – šypsojosi R.Tovstukha.
Sporto viršūnė pramogaujant
Vilnietė neapgaudinėja savęs. Norint pasiekti gerų rezultatų reikia daug ir intensyviai treniruotis. „Tačiau šios treniruotės visai kito pobūdžio – lavini ne tiek kūno raumenis, kiek judesių koordinaciją, taiklumą, logiką ir dėmesį. Tai nuostabus sportas tiems, kas nori pasiekti sporto viršūnių pramogaudamas. Gali nelankyti sporto salės ir nebėgti kroso, tačiau žaisdamas smiginį esi sportininkas. Kartu smiginis nereikalauja didelių išlaidų inventoriui – tereikia taikinio ir strėlių“, - nesustojo smulkutė mergina.
Kitas, pasak jos, nuostabus smiginio bruožas – linksma, draugiška ir itin gerai nuteikianti treniruočių bei varžybų atmosfera. „Kone visi smiginio turnyrų dalyviai pažįsta vieni kitus bei maloniai pasitinka naujokus, tad pajunti, kad varžybų lauki ne vien dėl sporto, bet ir dėl susitikimo su seniai matytais kolegomis – ir visai nesvarbu, kad tą dieną kurie nors iš jų taps tavo priešininkais prie taikinio“, - kalbėjo R.Tovstukha. Ne veltui rankų paspaudimas pradedant ir baigiant mačą yra neatsiejama šio sporto dalis.
Konkurentai smiginiui – tik šuniukai
Kad dėl smiginio R.Tovstukha atsisakytų kitų reikalų – išimtiniai atvejai. „Štai šiemet įgyvendinau savo seną svajonę tapti anglų kurtų veisėja, tad auginant mažus šuniukus laiko smiginiui beveik nelieka. Tačiau vargu ar kada nors mano gyvenime visiškai nebeliks strėlyčių ir taikinio – smiginis jau tapo tokia neatsiėjama gyvenimo dalimi, kad net pačiai nežaidžiant vis tiek lieka klubinis darbas bei mūsų pačių organizuojami turnyrai“, - kalbėjo žaidėja.
Su kolegomis įsteigusiai naują smiginio klubą greta smagių treniruočių Ramunei prisidėjo ir rimtesni administraciniai darbai. „Tačiau kas gali būti smagiau smiginio aistruolei, negu organizuoti turnyrus, rūpintis atributika ir apdovanojimais bei aktyviu savo žaidėjų dalyvavimu varžybose? Žinoma, ši veikla nemažai laiko reikalauja, bet dažniausiai viską pavyksta suderinti“, - sakė “Apuoko” tarybos pirmininkė.