S.Krupeckaitė yra ryškiausia Lietuvos sporto viltis Londono olimpinėse žaidynėse – tokia ją pavertė iš pasaulio čempionatų parvežti medaliai.
Tačiau šį rudenį 28 metų sportininkė pirmą kartą per pastaruosius trejus metus iš varžybų sugrįžo be medalių.
Europos čempionate Apeldorne (Nyderlandai) S.Krupeckaitė užėmė 5 vietą keirino rungtyje ir buvo 6-a sprinte.
Iškart po to Astanoje (Kazachstanas) vykusiame pasaulio taurės etape ji buvo ketvirta sprinte ir septinta keirine.
Komandinėse sprinto varžybose S.Krupeckaitė su 17-mete Gabriele Jankute finišavo 8-a Olandijoje ir 10-a Kazachstane.
4–10 vietos yra vertingas laimėjimas geroms, bet per kuklus labai geroms dviratininkėms.
Bet žemesnės nei įprastai pozicijos nesumenkino S.Krupeckaitės pasitikėjimo.
Geriausia 2009 ir 2010 metų Lietuvos sportininke išrinkta dviratininkė įsitikinusi, kad kitais metais Londone viskas vėl gali būti kitaip.
– Simona, ar ne keista grįžti iš varžybų be apdovanojimų, prie kurių buvote įpratusi per pastaruosius porą metų? – „Lietuvos rytas” paklausė S.Krupeckaitės.
– Nekeista, nes mes žinome, ką darome ir ko siekiame.
Galbūt paprasti sporto sirgaliai jaučia medalių trūkumą, bet aš su Dima (Dmitrijus Leopoldas – S.Krupeckaitės treneris ir vyras. – Red.) turime kitų tikslų.
Buvome numatę nesiekti aukščiausių vietų, nes kitaip neužtektų sveikatos iki olimpinių žaidynių. Sezonas dar tik prasideda, ir jei dabar imsiu kautis dėl medalių, galiu fiziškai neištempti iki olimpiados.
– Ar manote, kad jus aplenkusios varžovės turi kitą strategiją?
– Yra dviratininkių, kurios jau dabar yra puikios sportinės formos, – tai Liubovė Šulika ir Olga Panarina.
Bet, pavyzdžiui, australė Anna Meares važiuoja ne taip galingai, kaip pernai pasaulio čempionate. Jos rezultatai rodo, kad ji rengiasi panašiai kaip aš.
Anglė Victoria Pendleton nedalyvavo varžybose Kazachstane ir, kiek žinau, praleis kitą pasaulio taurės etapą.
Manau, visos žvaigždės kaupiasi pagrindiniam startui – olimpiadai.
Kadangi aš rinkau olimpinio reitingo taškus, turėjau varžytis abejose varžybose. Bet jei Europos čempionate Olandijoje būčiau išsikėlusi tikslą laimėti medalius, būčiau kone mirusi varžybose Kazachstane.
Be to, prieš akis kiti pasaulio taurės etapai – gruodį Kolumbijoje, sausį – Kinijoje.
Ką nors reikia aukoti, todėl pati nesureikšminu pastarųjų rezultatų.
– D.Leopoldas teigė, kad jūsų galimybės gauti olimpinį kelialapį sprinto ir keirino rungtyje yra 99,9 proc. Tereikia nuvykti į etapus Kolumbijoje ir Kinijoje. Kokių tikslų ten sieksite?
– Kartu vyksta atranka ir į pasaulio čempionatą, kuris bus pavasarį. Be to, labai svarbu kaupti patirtį ir mokytis iš klaidų.
Reikia stengtis nugalėti savo varžoves labiau taktiškai nei fiziškai.
Pripažįstu, kad Astanoje sprinte pralaimėjau taktinę kovą.
– Kokių klaidų padarėte?
– Sprinto varžybose jaučiausi suglumusi. Pasirodė, kad per atranką visos dviratininkės lekia labai greitai.
Ir aš važiavau greitai, bet jaudulys atsirado ir jis trukdė racionaliai varžytis prasidėjus lenktynėms viena prieš vieną.
Smegenys tarsi užsiblokavo, ir aš nepriėmiau teisingų sprendimų. Ypač mažajame finale, kai pralaimėjau baltarusei O.Panarinai.
– Pastaruosius kelerius metus jūsų grėsmingiausios varžovės būdavo V.Pendleton ir A.Meares, o šiemet daugiau pavojų kėlė O.Panarina bei L.Šulika.
Ar tai reiškia, kad dviračių treko elitas keičiasi?
– Galbūt Baltarusijos ir Ukrainos sportininkėms labiau rūpėjo surinkti olimpinio reitingo taškų, todėl jos anksčiau pasiekė puikią sportinę formą.
Bet išlaikyti tokį lygį yra labai sudėtinga. Žinau tai iš savo patirties. Kada nors organizmas turi atrasti laiko atsikvėpti.
Be to, L.Šulika nėra naujokė. Ji buvo pasaulio jaunimo čempionė – jau prieš porą metų man teko su ja varžytis pasaulio taurės etapo finale.
O.Panarina iškilo neseniai, tačiau važiuoja labai greitai. Sprinto atrankos varžybose ji beveik visada būna pirma arba antra.
Baltarusė gal ne tokia stipri taktiškai, bet ji irgi tobulėja.
Bet olimpiada bus kitas daržas. Neįmanoma nuspėti, kaip ten bus, nes olimpinėse žaidynėse visada būna kitaip nei įprastose varžybose.
– Šiemet pradėjote varžytis nauju Australijoje pagamintu dviračiu.
– Jis nėra išskirtinis. Vis dėlto labiau lemia ne dviratis, o jo pedalus minančios kojos.
Naujas dviratis yra kitoks ir geresnis, bet sunku jį palyginti su kitais.
Tai tas pat, kaip lyginti dvi labai greitas mašinas. Skirtumas yra, bet labai neryškus.
– Jūs turėjote pirkti naują dviratį iš australų, nes dėl konkurencijos negavote jo iš britų?
– Buvome sutarę, kad gausiu dviračiui naują rėmą prieš šių metų pradžioje vykusį pasaulio čempionatą.
Bet gamintojai atsiprašė, nes britų dviračių federacija draudė duoti man rėmą.
Gamintojai pažadėjo duoti rėmą po pasaulio čempionato, bet mes nutarėme nelaukti.
Australų rėmas pagamintas iš kiek kitokio karbono. Ankstesnysis po metų kiek suminkštėdavo ir nebeatlikdavo savo funkcijų idealiai. Todėl verta keisti dviračius dažniau.
Nebenorėdami rizikuoti užsisakėme iš Australijos dviratį, kuris, mūsų nuomone, geriausias.
– Tas dviratis dabar skraido nežinia kur, nes per skrydžius į Lietuvą pradingo jūsų bagažas.
Ar dėl to neramu?
– Laukiame, kada atskris mūsų dviračiai.
Lietuvos rinktinė turėjo 14 ar 15 dviračių ir nežinia, ar jie pasieks mus visi vienu lėktuvu.
Taip atsitinka. Kartais ir atvykus į varžybas sėdi ir lauki, kol atskris dviračiai.
– JAV dienraštis „USA Today” spėja, kad jūs Londone turėtumėte laimėti bronzą sprinto rungtyje, užimti šeštąją vietą keirine ir ketvirtąją komandiniame sprinte.
Ką manote apie tokias prognozes?
– Olimpiada prognozes dažnai sujaukia.
Ypač sprinto varžybose, kur dėl įtampos labai svarbus tampa psichologinis tvirtumas.
Bet jeigu tokios prognozės išsipildytų, būčiau viena laimingiausių sportininkių. Man tiek užtektų.
Žinau, kad bus sunku gerai pasirodyti ir keirine, ir sprinte. Jei sprinte keliauji iki pat finalo, atsigauti keirinui lieka mažai laiko.
O jei sprinte nepasisektų ir likčiau kokia penkta, po poros dienų poilsio varžytis keirine būtų lengviau.
Galbūt šeštoji vieta keirine manęs nepradžiugintų, bet trečioji sprinte tikrai patiktų.
– Pastaruosius dvejus metus jūs laimėdavote geriausius šalies sportininko rinkimus. Kaip manote, kas nugalės šiemet?
– Neįsivaizduoju. Nesekiau įdėmiai, kaip šiemet sekėsi kitiems atletams.
Bet mano šansai, matyt, yra nedideli.
Lietuvai reikia daugiau medalių nei iškovojau šįmet. Vieno sidabro, laimėto pavasarį pasaulio čempionate, turbūt neužteks.
Trenerio komentaras
Dmitrijus Leopoldas
S.Krupeckaitės treneris ir vyras
„Skaičiuojant olimpinio reitingo taškus S.Krupeckaitės galimybės gauti olimpinį kelialapį į Londoną yra beveik šimtaprocentės – mums užtenka tiesiog dalyvauti pasaulio taurės etapuose. Žinoma, norėjome geriau pasirodyti Europos pirmenybėse. Pasaulio taurės varžybos Astanoje parodė, kad kylame aukštyn – sprinto atrankos varžybose Simonos pasiektas rezultatas buvo vienas geriausių per jos karjerą. Mums nebereikės kaupti olimpinių taškų, tad galėsime susitelkti pasirengimo olimpiadai detalėms. Manau, einame geru keliu. Dvejus metus S.Krupeckaitė buvo pati greičiausia dviratininkė ir visi laukė iš jos medalių kasdien. Bet visąlaik tai neįmanoma. Po didelių krūvių jai reikėjo šiek tiek laiko atsigauti. Būtų mano valia, šiais metais būčiau labai apribojęs jos startų skaičių. Simona jau užsidirbo vardą, dabar pats laikas pagalvoti apie svajonę – olimpinį medalį.”