„Jokie skaičiai manęs nei baido, nei žavi.
Tik kartais įdomu, kaip jie susidėlioja”, – šyptelėjo LTOK prezidentas A.Poviliūnas, pasiteiravus apie magišką datą – 2011 metų lapkričio 11-ąją sukanka lygiai 20 metų, kai LTOK de jure buvo sugrąžintas į tarptautinį olimpinį judėjimą.
Tądien Lozanoje buvo paskelbtas Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) sprendimas dėl trijų Baltijos šalių nacionalinių olimpinių komitetų tarptautinio pripažinimo, atvėręs kelią Lietuvos sportininkams dalyvauti 1992-ųjų Albervilio ir Barselonos olimpinėse žaidynėse.
„Atkurti LTOK buvo nuspręsta 1988 metų gruodžio 11-ąją, o Lietuva atkūrė nepriklausomybę 1990 m. kovo 11-ąją. Įdomūs sutapimai”, – sakė ilgametis LTOK vadovas.
Pokalbis su A.Poviliūnu – ne apie magiškas datas, o apie permainas ir iššūkius.
– Praėjus 20 metų gali susidaryti įspūdis, kad tuomet LTOK pripažinimas buvo iškilmingas įvykis, o ne sunki pergalė po trejus metus trukusios kovos.
– Iš tikrųjų lūžis įvyko anksčiau – 1991-ųjų rugsėjo 18-ąją.
Tąsyk Berlyne IOC vykdomasis komitetas pagaliau pritarė mūsų prašymui sugrąžinti į olimpinę šeimą. Bet pagal Olimpinę chartiją reikėjo visų IOC narių balsavimo. Jis buvo surengtas neakivaizdžiai.
Po 1991-ųjų rugpjūtį žlugusio pučo Rusijoje įvykiai klostėsi labai greitai.
Tuometis IOC prezidentas ispanas Juanas Antonio Samaranchas puikiai jautė besiklostančią politinę situaciją.
Priėmus tą sprendimą Berlyne rugsėjo 18-ąją jis buvo patenkintas, kad IOC vienas pirmųjų iš pasaulio tarptautinių organizacijų pripažino Baltijos šalis. Turbūt tik Jungtinių Tautų Organizacija tai padarė diena anksčiau.
Ko gero, niekada vėliau neteko matyti J.A.Samarancho taip gerai nusiteikusio. Jis man net padovanojo IOC nario ženklelį, nors nebuvau narys.
Pripažinimas reiškė naujas galimybes ir naujus rūpesčius, nes iki Albervilio olimpiados buvo likę tik keli mėnesiai.
Tik vėliau sužinojome, kad IOC vadovai bent keturis kartus svarstė dėl mūsų galimybių dalyvauti olimpiadose ne SSRS rinktinių sudėtyje. Buvo ir toks variantas, kad Lietuvos, Latvijos, Estijos atletai startuotų su IOC vėliava.
– Kas buvo sudėtingiausia per tuos du dešimtmečius?
– Man sunkiausia yra priimti sprendimus, susijusius su konkrečiais žmonėmis. Su sportininkais ir treneriais.
Buvo tokių atvejų, kai kreipdavosi į mus, bet juridiškai negalėjome nieko padaryti. Tuomet jausdavau neviltį.
Bet galima pasidžiaugti, kad didelių konfliktų ar krizių pavyko išvengti. Sudėtinga situacija buvo po 1996 metų Atlantos olimpiados, kai pamatėme, kad senoji sporto sistema jau nebeveikia, o sporto šakų federacijos nėra pajėgios pačios parengti aukšto lygio sportininkų.
Tada buvo nuspręsta pereiti prie kolektyvinio sportininkų rengimo modelio, kurio laikomės iki šiol.
Esame maža šalis, tad turėjome sutelkti pajėgas, kad sporto medikai ir kiti sporto specialistai dirbtų išvien.
Tai pasitvirtino – kilome aukštyn, iš visų vasaros olimpiadų parsivežėme medalių.
Mažos šalies sportininkų pasiekti rezultatai neliko nepastebėti – norą bendradarbiauti ir dalytis patirtimi mums siūlė tokių galingų valstybių kaip JAV, Japonija, Rusija, Kinija olimpiniai komitetai.
Lietuvoje yra gabaus sportui jaunimo. Pernai pirmosiose jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Singapūre Lietuva buvo 19-a tarp 205 šalių, šiemet Europos jaunimo olimpiniame festivalyje užimta dešimtoji vieta.
Fantastiški rezultatai, bet tai dar ne tikrosios olimpinės žaidynės. Jaučiame trenerių stoką – gal tik krepšinis ir lengvoji atletika tuo nesiskundžia.
Jei neauginsime savų trenerių, reikės samdytis iš užsienio.
– Vadovaujate LTOK nuo pat atkūrimo 1988 metais – ar per tokį ilgą laiką nebuvote pasijutę taip, kad viskas jau žinoma ir sunku surasti naujų iššūkių?
– Kiekvienos olimpinės žaidynės yra iššūkis.
Kitų metų Londono olimpiada žada didžiulę konkurenciją dėl kiekvieno medalio. Kai susitinkame su kitų šalių kolegomis, dažnai aptariame galimybes ir prognozes.
Bet visa tai – popieriuje. Suvoki, kad mūsų atletai tam tikrose rungtyse gali konkuruoti dėl medalių, bet niekas negali pasakyti, ar pavyks laimėti.
Jeigu Londone nebus nė vieno medalio, bus labai nesmagu. Juk nebuvo dar tokio atvejo.
Kartais gyvenimas pateikia ir netikėtų iššūkių. Kad ir dėl Donatos Rimšaitės (penkiakovininkės, kuri perbėgo į Rusiją. – Red.). Turime tvirtą savo nuomonę, bet dar vienas sprendimas laukia kitų metų pradžioje, kai balsuos visi LTOK nariai.
– Vis dėlto ar nepagalvojate, kad reikia jau ką nors gyvenime pakeisti?
– Esu sporte nuo antrojo kurso, kai pradėjau dirbti treneriu. Tai beveik 40 metų.
Taip ilgai vienų pareigų, kaip aš LTOK, turbūt nė vienas kitas sporto ir ne tik sporto žmogus neina.
Šeimos dabar neturiu, sūnus dirba Briuselyje, todėl darbui atidaviau visą save. Bet ateina laikas ir pasijunti išsisėmęs, nes negali duoti dar daugiau.
Tad kartais pamanau: gal kas nors kitas duos olimpiniam judėjimui daugiau nei aš.
Taip, girdėjau įvairių užkulisinių kalbų ir kartais jaučiuosi nesmagiai, nes susidaro įspūdis, kad tas postas svarbesnis nei pasirengimas olimpiadai.
– Tai galbūt nereikėjo kalbėti ta tema, kad būtų mažiau intrigų?
– Gal. Bet tai būtų netiesa.
– Šiemet apsigynėte socialinių mokslų daktaro disertaciją ir esate užsiminęs, kad jums prie širdies pedagogo darbas.
– Taip, noriu skaityti paskaitas Vilniaus edukologijos universiteto studentams. Noriu dirbti su jaunimu.
Juk esu dirbęs pedagogo darbą, man jis pažįstamas dar nuo studijų laikų.
– Ar nebuvo kilę minčių savo patirtį panaudoti politikoje?
– Su politikais nuolat bendrauju nuo 1988 metų – tai mano darbo dalis.
Bet per tą laiką galutinai supratau, kad tai – ne mano sfera. Ten yra daug dalykų, kurie man kaip žmogui yra nepriimtini.
Esu kitokio kirpimo žmogus – netraukia manęs į politiką.
Bet dėl bendro sporto reikalo visus įvykius analizuoju ir vertinu.
– Esate vertinamas tarptautinėse olimpinio judėjimo struktūrose...
– Tarptautinėje veikloje įsitikinau, kad būsi vertinamas ir pastebimas, jei turi tvirtas pozicijas savo šalyje.
Apie dešimt metų dirbau Europos olimpinių komitetų (EOC) vykdomajame komitete, Pasaulio olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) vykdomajame komitete kaip vienas iš keturių Europos atstovų.
Neseniai buvau pakviestas į vieną naujų ANOC komisijų, kuri koordinuos ryšius su pasaulio šalių vyriausybėmis ir nacionaliniais olimpiniais komitetais. Kartu dar esu EOC prezidento patarėjas.
Bet man svarbiausia būti įvertintam tėvynėje.