M.van der Vorst istorija byloja apie stiprią moterį. Galbūt tai istorija apie stebuklą, apie kurį mielai rašo jos gimtosios Olandijos laikraščiai.
Pusę savo gyvenimo žemiau juosmens paralyžiuota mergina buvo prikaustyta prie neįgaliųjų vežimėlio. 2008 metais M.van der Vorst dalyvavo Pekino parolimpinėse žaidynėse, rankomis minamų specialių neįgaliųjų dviračių lenktynėse.
Bet vieną 2010 metų vasaros rytą mergina staiga vėl pajuto turinti kojas. Netrukus galėjo atsikelti, vaikščioti.
Nuo to laiko 27 metų olandės atvejis laikomas sensacija – ir ne tik medicinos požiūriu. M.van der Vorst pradėjo antrąją sporto karjerą.
Gyvenimą keitė avarijos
Amstelvene į pietus nuo Amsterdamo gyvenanti M.van der Vorst savo tėvynėje Olandijoje yra įžymybė. Viena jos gimtojo Niverkerko prie Eiselio aikštė buvo pavadinta jos vardu.
Monique buvo 13 metų, kai ji pradėjo nebejausti savo kojų. Po atliktos operacijos buvo pažeisti nervai, ir nuo to laiko ji sėdėjo neįgaliųjų vežimėlyje.
Sportas leido dalyvauti neįgaliųjų varžybose – Monique treniravosi su specialiu rankomis minamu dviračiu ir laimėjo tris pasaulio čempionės titulus.
Bet 2008 metais olandę partrenkė automobilis. Jai buvo pažeistos stuburo smegenys ir ji buvo iš dalies paralyžiuota.
Po keturių mėnesių M.van der Vorst Pekino parolimpinėse žaidynėse laimėjo du sidabro medalius – grupinėse ir asmeninėse lenktynėse. Po metų ji buvo išrinkta geriausia Olandijos neįgaliąja sportininke.
2010 metų kovą per treniruotę Maljorkoje važiuodama specialiu neįgaliųjų dviračiu ji susidūrė su kitu dviratininku. Sužalojimų patyrusi mergina buvo paguldyta į ligoninę: nebegalėjo pakelti rankų, kramtyti, kentėjo nuo spazmų.
„Mano kojos trūkčiojo, lyg būčiau gavusi elektros šoką. Pajėgiau gulėti tik ant pilvo. Tai buvo būklė tarp gyvenimo ir mirties”, – prisimena olandė.
Bet paskui per stebėtinai trumpą laiką Monique kūnas atgijo.
„Vieną rytą pajutau dilgčiojimą iš pradžių kairėje, paskui ir dešinėje kojoje. Tai buvo skausmingas, keistas ir kartu svetimas jausmas, lyg kažkas vėl būtų nuspaudęs starto mygtuką”, – pasakoja olandė.
Ji pradėjo treniruotis, stiprinti savo raumenis. Ir atėjo diena, kai Monique atsargiai žengė tris žingsnius išilgai lovos. Pirmuosius po 13 metų, kai buvo įkalinta prie neįgaliųjų vežimėlio.
Susidomėjo net Holivudas
Nuo tos dienos M.van der Vorst neturi ramybės: iš viso pasaulio skambina reporteriai, norintys žinoti, kodėl įvyko šis stebuklas.
2012 m. balandį pasirodys jos knyga „Aš einu”. Net Holivudas teiravosi olandės, ar gali ekrane įamžinti Amstelveno stebuklą.
Kodėl M.van der Vorst gali vėl vaikščioti, iki šiol neaišku. Žinoma, netrūksta ir paskalų. Ar šis stebuklas apskritai yra stebuklas? Gal olandė nebuvo neįgali ir dėl to netikėtas jos pagijimas nėra jau toks sensacingas?
Olandei nemalonios tokios paskalos: „Nepadariau savęs paralyžiuotąja ir nesėdau būdama 13-os į neįgaliųjų vežimėlį – juk tai neturi jokios prasmės.”
Stiprybė – rankose
Su žurnalo „Der Spiegel” korespondentu olandė kalbėjosi apie savo naują gyvenimą, pasitikėjimą savimi nuo to laiko, kai gali vaikščioti.
„Staiga esu 70 cm aukštesnė”, – sako olandė.
Ji trykšta džiaugsmu, yra rami, nors jos kūnas turi dar daug trūkumų. Dešinė koja stipresnė už kairę, ji šiek tiek šlubčioja. Jėgų mergina turi, bet trūksta koordinacijos. Be to, nejaučia savo kojomis grindų.
Jau metus olandė intensyviai važinėja dviračiu. Mėgėjų lenktynėse M.van der Vorst pastebėjo viena geriausių pasaulio profesionalių moterų komandų „Rabobank” ir dabar ji lenktyniaus šalia olimpinės čempionės Marianne Vos.
„Rabobank” vadovas Jeroenas Blijlevensas mano, kad naujokės biografija yra patraukli viešumai ir tiki jos, kaip sportininkės, sugebėjimais.