- Iš kur tas noras skraidyti?
- Čia veikiau svajonė skraidyti. Viskas prasideda nuo sapnų, kuriuose skraidai. Taip bent jau man buvo - sapnavau, tada atsirado noras skraidyti. Ir aš tą svajonę įgyvendinau.
- Nuo kada skraidote? Nuo ko viskas prasidėjo?
Kaip ir minėjau prasidėjo nuo svajonės, nuo sapnų. Vėliau turėjau didelį norą iššokti su parašiutu, tačiau visai atsitiktinai sužinojau apie parasparnį, susidomėjau - pirmas mano skrydis buvo parasparniu, kuris trūko apie 20 sekundžių. Tačiau to visiškai pakako, kad įsitraukčiau į šią veiklą. Aišku, vėliau teko ir su parašiutu iššokti, bet jau buvo per vėlu - buvau „įklimpęs“ į sklandymą. Į Lietuvą atvykau 1996 metais ir nuo to laiko skraidau čia.
- Kodėl parasparnis?
- Jį pasirinkau visiškai atsitiktinai, tačiau parasparnis patinka todėl, kad galima pajusti tikrą skrydį: jausmas labai tikras. Tai ne tas pats, kas sėdėti skrendančiame lėktuve - visi išgyvenimai daug labiau jaudinantys.
- Ar tai ekstremalu?
- Taip, tai ekstremalus sportas, tačiau norint galima išmokti saugiai bei be traumų sklandyti.
- Kaip manote, ar tai romantiška profesija?
- Žinoma! Tikrai susilaukiu tokių vertinimų ir be abejo - skrydis visuomet spinduliuoja romantika. Ir nesvarbu, kiek tau metų ar kaip dažnai tai darai. Kartais, kai manęs paklausia, kuo užsiimu, juokais atsakau, jog esu narkotikų prekeivis: tie kas „užsikabina“, „išsėdėti“ žemėje nepaskraidę - nebegali.
- Ar galima jus vadinti didžiausią patirtį turinčiu parasparnių pilotu, instruktoriumi?
- Galima teigti, kad maždaug du trečdaliai šiuo metu aktyviai skraidančių pilotų mokslus baigė būtent pas mane: vieni tapo draugais, kiti padėjo verslo steigimo pradžioje. Su visais iki šiol nuolat susitinkame ir bendraujame varžybose bei renginiuose.
- Kaip kilo idėja įkurti parasparnių mokyklą būtent Lietuvoje?
- Atvykus gyventi į Lietuvą, čia turėjau labai žemišką vadybininko darbą. Šio darbo dėl skraidant patirtos traumos netekau ir pradėjus svarstyti, ką toliau veikti gyvenime. Pagalvojau, kad daugiau nieko kito nemoku - tik skraidyti. Lietuvoje tokios mokyklos nebuvo, sparnų brolių padedamas ją ir įkūriau. Taip gyvenime kartais atsitinka, jog pats sportas pastumia tapti instruktoriumi bei populiarinti šią sporto šaką.
- Ar dar yra vietų Lietuvoje, kur nebūtumėt skridęs?
- Lietuva tokia maža, kad pakilus Valkininkuose gali ją visą perskristi per dieną - tad ir vietų, matytų iš kauštai, yra tikrai daug. Labiau traukia tolimi kraštai, tokie kaip Indija, Nepalas bei Pietų Amerika - ten turėtų būti įspūdinga.
- Kurioje šalyje skrendant “užgniaužia kvapą”?
- Labai gražu Tenerifėje, Ukrainoje. Labiausiai įspūdį paliko Kaukazo kalnai.
- Ar skraidote žiemą?
- Taip. Lietuvoje ir žiemą galima skraidyti. Beje, tai yra pats tinkamiausias metas pradėti mokytis skraidyti, nes oras ramus, tam tinkamas, mažiau skraidančių pilotų.