Laura Asadauskaitė jau pranoko tuziną titulų šiuolaikinės penkiakovės varžybose iškovojusį savo vyrą. Tačiau dviejų olimpiadų medalininkas ir pasaulio čempionas Andrejus Zadneprovskis žino visas paslaptis, kodėl jo žmona tapo geriausia 2011 metų Lietuvos sportininke.
L.Asadauskaitė nauju trofėjumi papildė įspūdingą šeimos kolekciją.
27 metų šiuolaikinės penkiakovės čempionei penktadienį Vilniuje iškilmingai buvo įteikta “Šaulio” skulptūra – tradicinis geriausiam Lietuvos metų sportininkui skirtas prizas.
“Didžiuojuosi Laura. Ji jau pasiekė tai, ko man taip ir nepavyko padaryti per dvidešimt metų sporte”, - pabučiavęs žmoną “Lietuvos rytui” neslėpė Andrejus Zadneprovskis.
2004-ųjų olimpiadoje Atėnuose jis laimėjo sidabrą, po ketverių metų Pekine – bronzą, du kartus (2000 ir 2004 m.) tapo pasaulio čempionu, tačiau per geriausio Lietuvos sportininko rinkimus visada likdavo aukščiausios viršūnės papėdėje.
Karjerą didžiajame sporte prieš metus baigęs A.Zadneprovskis tris kartus buvo antras, porąsyk – trečias, todėl kaip niekas kitas žino geriausio šalies sportininko titulo vertę.
Kuklus 37-erių čempionas dabar ne mažiau prisidėjo, kad šiuolaikinės penkiakovės varžybose L.Asadauskaitė pratęstų pergalingas jo tradicijas.
“Andrejus – puikus penkiakovės žinovas. Jis man visą laiką buvo idealas”, - neslėpė Laura.
Po lemtingos pažinties baseine dar 2009-ųjų lapkritį šeimą sukūrusi dviejų atletų šeima dabar augina dukrelę Andrianą.
Po gimdymo į didįjį sportą sugrįžusi L.Asadauskaitė nustebino visus, 2011-ųjų pasaulio pirmenybėse Maskvoje iškovodama bronzą, o pasaulio taurės varžybų finale – sidabrą.
Šie medaliai nulėmė Lauros triumfą geriausio Lietuvos metų sportininko rinkimuose, tačiau 2012-aisiais jos laukia jau nauji iššūkiai.
Ar Londono olimpiadoje L.Asadauskaitei pavyks dar sykį pranokti tituluoto savo vyro rezultatus?
Po žmonos pergalės per geriausio Lietuvos sportininko rinkimus A.Zadneprovskis pirmąsyk gyvenime pistoletą, špagą ir žirgą iškeitė į žurnalisto diktafoną. “Lietuvos ryto” prašymu Atėnų ir Pekino olimpiadų prizininkas uždavė savus klausimus Lietuvos metų atlete išrinktai L.Asadauskaitei.
Andrejus Zadneprovskis: Jeigu nebūtų šiuolaikinės penkiakovės, kurią sporto šaką pasirinktum?
Laura Asadauskaitė: Tikriausiai dailųjį čiuožimą. Man tai labai graži ir moteriška sporto šaka.
Labai patinka musiškiai ledo čiuožėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Jie - tikri šaunuoliai, nes jau dešimt metų rengia nuostabius šou. Pernai teko apsilankyti viename iš jų Vilniuje. Jų pasirodymas man paliko didelį įspūdį.
Bet ypač žaviuosi itale Carolina Kostner, kuri dabar yra viena iš stipriausių pasaulio moterų čiuožėjų. Jos asmenybė man labai patinka.
A.Z.: Pastaraisiais metais šiuolaikinės penkiakovės taisyklės nuolat keičiasi. Reikia šaudyti lazeriniais pistoletais, o bėgimas su šaudymu sujungtas į vieną rungtį. Gal turi savo idėjų, ką dar galima būtų pakeisti?
L.A.: Pakeisti galbūt nieko. Bet mūsų sportą iš tiesų dabar jau net derėtų vadinti keturkove. Niekas nežino, kas bus toliau. Kadangi tas formatas keičiasi, galbūt vėliau net galima būtų atsisakyti žirgų ir jojimo.
A.Z.: Gal sutiktum, kad žirgai būtų pakeisti į motociklus ar dviračius?
L.A.: Ne tikrai, ne (juokiasi). Arba jų iš vis nėra, arba yra taip, kaip yra. Jeigu jau bus kokie dviračiai, tai juk turėsime triatloną.
A.Z.: Ar žirgus prieš varžybas plauni taip pat kruopščiai kaip ir mūsų namuose – akvariumą?
L.A.: Žirgų visiškai neplauname. Prieš varžybas jie jau būna visiškai paruošti, nuvalyti ir pabalnoti. Man tikrai niekuomet neteko jų valyti. Čia taip gal buvo labai seniai, tik tais legendiniais tavo laikais (šypteli).
A.Z.: Ar idealiai išplautas žirgas dabar šoka aukščiau?
L.A.: Abejoju. Čia kaip ir su geru bėgiku. Kokius batelius beuždėtum, jeigu tu gerai nebėgi, tai ir geriausios firmos bateliai už tave neprabėgs ir nepadės laimėti.
A.Z.: Šiuolaikinė penkiakovė neturi idealių atleto parametrų. Po pasaulio taurės finalo finišo prasitarei, jog olimpinei čempionei Lenai Schoneborn buvo lengviau bėgti į nuokalnę, nes vokietė už tave aukštesnė. Jeigu turėtum galimybę rinktis, norėtum turėti ilgesnes kojas ar būti storesnė?
L.A.: Ilgesnes kojas – taip, bet storesnių – tikrai ne! (juokiasi).
Kai prisimenu ir analizuoju tą situaciją pasaulio taurės finale, manau, kad mano pranašumas panašiomis aplinkybėmis turėtų būti bėgimas į kalną.
Man lengviau minti į kalną, nes esu mažesnė už daugumą varžovių.
Kadangi bėgu mažesniais žingsniais, turėčiau atsiplėšti, bėgdama į kalną. Ir tada reikėjo atsiplėšti, kad nuokalnėje bėgdama platesniu žingsniu vokietė nespėtų manęs pasivyti, nes ji nori nenori atsiplėšia vien dėl savo ūgio ir platesnio žingsnio.
Taip tuomet ir nutiko, bet kita vertus, varžovė nuo manęs neatsiliko ir bėgdama į kalną. Galbūt dar nebuvau tinkamai pasiruošusi tokiai netikėtai trasai.
Bet dabar ruošdamasi olimpiadai mąstau ir analizuoju apie tokius dalykus.
A.Z.: Kokioje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje labiausiai norėtum būti stipresnė už savo varžoves?
L.A.: Bėgimo ir fechtavimo.
Taip, sutinku, kad bėgimas yra mano stiprioji rungtis, bet norėčiau bėgti dar greičiau. O iš tikrųjų reikėtų būti dar stipresnei visose rungtyse.
A.Z.: Nors dvidešimt metų atidaviau sportui, nė karto nebuvau išrinktas Lietuvos metų atletu. Ar nori pranokti mane ir kitais savo titulais?
L.A.: Be abejo. Tai yra mano svajonė.
Kiekvienas sportininkas norėtų pasiekti tiek, kiek tu. Stengsiuos ir bandysiu iš visų jėgų, ir pamatysime, ar man tai pavyks. Jeigu lydės sėkmė, gal ir pralenksiu? (šypteli).
Tikrai nepadėjau taško savo sportininkės karjeroje, todėl tikiu, kad didžiausios pergalės man dar prieš akis.
A.Z.: Kurioje šiuolaikinės penkiakovės rungtyje jautiesi stipresnė už mane?
L.A.: Ko gero, bėgime.
A.Z.: Kodėl per jojimo rungtį moterys neretai pasirodo geriau už vyrus ir dažniau surenka maksimalią sumą --1200 taškų?
L.A.: Visi žino, jog jojime daugiausia lemia burtai.
Vieną kartą su tuo pačiu žirgu gali parodyti absoliutų rezultatą, o kitą kartą pats padaryti kokią klaidelę.
Šioje rungtyje tikrai neįmanoma lyginti vyrų ir moterų tikrųjų galimybių.
A.Z.: Nuolat netrūksta kalbų, jog šiuolaikinė penkiakovė bus išbraukta iš olimpinių žaidynių programos. Ką darytum, jeigu taip atsitiktų?
L.A.: Nieko. Gal eičiau trenere dirbti, gal kažką kitą veikti.
Jau turiu ir pasiekimų, ir ką prisiminti, todėl tikrai neliūdėčiau. Ko gero, jau nesirinkčiau jokios kitos sporto šakos.
A.Z.: Ar baigus karjerą kaip ir aš persėsi ant dviračio ir dalyvausi dviračių varžybose?
L.A.: Visko gali būti. Tikrai nesėdėsiu namie tik prie puodų.
Kažkada jau bandžiau važinėti, visai patiko. Bet dabar daug laiko tam negaliu skirti, todėl teks tau dar palaukti.
A.Z.: Draugai šią savaitę kvietė paslidinėti dešimčiai dienų į Austriją. Ar nesigaili, kad neišvažiavome?
L.A.: Nesigailiu, nes laukia olimpiada.
Bijau gauti kokią traumą, todėl ir slides, ir kitas pramogas atidedu kitiems metams.
A.Z.: Kurią pasaulio šalį norėtum aplankyti?
L.A.: Gal Indiją. Gal Azijos šalis.
Dar daug kur nesu buvusi, todėl tikiuosi, kad ateityje turėsime progos kartu pakeliauti po pasaulį.
A.Z.: Ar nori turėti geresnį vyrą?
L.A.: Kol kas geras ir tenkina tas, kuris yra šalia (juokiasi).
Man ideali šeima: aš, vyras ir bent trys vaikai.
A.Z.: Ar norėtum, kad Londono olimpiniame kaimelyje gyvenčiau kartu viename kambaryje?
L.A.: Aišku, kad taip. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Man palaikymo visada tikrai reikia. Tiesiog būtina, kad tu Londone būtum šalia.