Krepšinis tinginiams
“Iš nekalto 10 minučių pasižaidimo ir laisvalaikio praleidimo būdo, viskas pavirto į nuolatines treniruotes ir atsirado visokių „slaptų“ siekių”, - sakė debiutinį albumą su grupe įrašinėjantis L.Čereškevičius.
Jis yra išbandęs daug veiklos sričių. “Smiginis už jas nepranašesnis - lygiavertis. Pliusas tai, kad norint žaisti smiginį, imi strėles ir žaidi. Tai krepšinis tinginiams. Nereikia bėgioti, stumdytis - tu tiesiog visada laisvas. Tik tiek, kad čia 1 milimetras tau kainuoja pergalę. Reikia susikaupti psichologiškai, bet kartu atsipalaiduoti fiziškai. Tai nėra lengva...” – kalbėjo L.Čereškevičius. Dėl smiginio jam dar neteko ko nors atsisakyti, bet “smiginis prioritetų lentelėj vis labiau ir labiau kyla”.
Širdis lipa iš kūno
Vienos vilniečio įsimintiniausių akimirkų prie taikinio, kai žaidimą net du kartus pavyko baigti nuo 170 taškų (maksimalus uždarymas). “Kiekvieną kartą, kai pataikau 180 (3 idealūs metimai), pataikau 3 bulius (3 strėlytės į centrą vos vos telpa) ar „uždarau“ skaičių virš šimto - širdis lipa iš kūno ir jaučiuosi viršūnės karalius! Adrenalino kiekis nerealus. Kažkam iš šalies sunku tai suprasti - reikia pačiam patirti” – patarė muzikantas.
“Labiausiai man patinka, kad žaidžiant smiginį viskas priklauso tik nuo manęs. Kai prasideda žaidimas, galvoje neturi būti jokių pašalinių minčių - tyla. Visiškas susikaupimas. Vienas iš nedaugelio užsiėmimų, kai galiu „nesikalbėti su savimi“. Per varžybas, treniruotes susipažįsti su labai skirtingos gyvenimiškos patirties žmonėmis. Susidaro savotiškas bendraminčių ratas. Vieniems tai - sportas, kitiems - smagus vakaro praleidimas po darbo”, - pasakojo L.Čereškevičius.
Niekas su juo nebežaidė
Smiginį jis išbandė dar vaikystėje, kai per gimtadienį padovanojo žaislinį taikinį. “Kiek atsimenu, iš kiemo vaikų visas kapeikas laimėdavau. Tada niekas nebežaisdavo su manim ir užmečiau tą reikalą. Nežinojau, kad kažkas rimtai gali tuo užsiimti.
Prieš pusantrų metų pradėjau dirbti vienoje firmoje, kur kabojo taikinys. Kartą per dieną įmesdavau po kelias strėles, pradėjom su kolegom žaisti. Jaučiau, kad „turiu ranka“. Vėliau pakeičiau darbą, labai daug visko gyvenime dėjosi ir nebuvo būdo, kaip pailsėti nuo visko (darbo, muzikinės veiklos). Netyčia ėjau pro „Apuoko“ barą ir pamačiau, kad ten mėto strėlytes. Užėjau. Tada pradėjau kartą per savaitę ten žaisti. Vėliau jau žaisdavau 2, 3, 4 vakarus per savaitę. Baro savininkas Mindaugas pakvietė ateiti į varžybas, bet pasakiau, kad man neįdomu. Kad man smiginis - tik būdas „ištuštinti“ galvą. Po mėnesio dviejų pradėjau vis laimėti prieš visus, kas ateidavo į barą, ir pasidarė nebeįdomu, o noras žaisti liko. Nusprendžiau ateiti į vietines varžybas, kurios vykdavo kartą per savaitę. Taip ir žaidžiu iki šiol”, - sakė vaikinas.
Jis žaidžia vietinėse lygose, važiuoja į Lietuvos varžybas ir jau po truputį pradeda dalyvauti kaimyninių šalių turnyruose. “Patinka varžytis. Ypač kai yra stipresnių. Ir kuo plačiau eini, tuo geresnių varžovų sutinki. Ir visada yra ko mokytis, ir kur tobulėti”, - tikino L.Čereškevičius. Artimiausias turnyras, kuriame planuoja dalyvauti - sausio 14-15 dienomis Kaune, „Megoje“, vyksiančios Lietuvos ir Baltijos smiginio reitingo varžybos “MEGA taurė 2011”.