Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas A.Poviliūnas šiemet sulaužė vieną savo ilgamečių tradicijų.
Kasmet sausio 13-ąją jis stengdavosi būti tarp Laisvės gynėjų dienai skirto bėgimo dalyvių, bet šįkart LTOK vadovas buvo Insbruke, kur vyko pirmosios jaunimo žiemos olimpinės žaidynės.
„Austrijoje mūsų šaliai atstovavo šeši sportininkai, jų rezultatai tikrai nepadarė gėdos.
Lietuvoje žiemos sporto šakos ne tokios populiarios kaip vasaros, bet džiaugiuosi, kad į šias žaidynes išsiuntėme kovingus sportininkus. Neabejoju, kad iš to šešeto ateityje turėsime bent vieną tikrą olimpietį”, – apie kalnų slidininką Roką Zavecką sakė LTOK prezidentas.
Nors Insbruke varžybos vyko ant sniego ir ledo, sporto vadovai dažniau kalbėjosi apie vasarą vyksiančią Londono olimpiadą.
„Tikiuosi, kad ten rungtyniaus daugiau nei 60 Lietuvos sportininkų”, – sakė A.Poviliūnas.
– Esate sakęs, kad Laisvės gynėjų dienai skiriamas tradicinis bėgimas jums yra išskirtinis. Ką jums reiškia Sausio 13-oji?
– Stengiuosi nepraleisti nė vieno iš jų, nes sausio įvykiai man labai svarbūs. 1991 metų sausio 13 dieną buvau Aukščiausiojoje Taryboje – tuo metu dirbau jos pirmininko pavaduotojo Kazimiero Motiekos padėjėju. Mačiau visą situaciją iš vidaus.
Jausmas buvo neapsakomas – ypač matant minias žmonių, mūru stojančių už savo valstybę.
Prie Aukščiausiosios Tarybos atėję žmonės neketino trauktis, jie nieko nebijojo. Turime jiems jausti didžiulę pagarbą.
Tuo metu mes ten, tiesą sakant, gyvenome – miegojome, mums atveždavo maisto. Talkino daug puikių ir drąsių žmonių.
Dėl savo gyvybės nebuvo kada nerimauti, tačiau bijojau dėl šeimos. Keistas jausmas kartą apėmė, kai paskambino kolega iš Latvijos ir pasakė, kad turbūt kalbamės paskutinį kartą.
– Ar Sausio 13-ąją būdamas Austrijoje per pirmąsias jaunimo žiemos olimpines žaidynes kalbėjote apie šią datą su jaunaisiais Lietuvos sportininkais?
– Žaidynių atidarymas vyko sausio 13-ąją, aš jį stebėjau kartu su šalies delegacija.
Kitą dieną susitikau su jaunimu olimpiniame kaimelyje, papasakojau savo prisiminimus iš 1991-ųjų ir maloniai nustebau: jie tikrai nemažai žino apie tų dienų įvykius, nors tuo metu dar net nebuvo gimę.
Šnekėjome apie atsakomybę, apie kadaise iškovotą galimybę sportuoti savarankiškai, atstovauti Lietuvai.
Jei ne 1991 metais pasiaukoję žmonės, gal jaunieji atletai niekada nebūtų atvykę į žaidynes atstovauti mūsų šaliai.
Galbūt tai kai kam pasirodys tik skambios frazės, bet išgyvenusiems tą sunkmetį tai nėra vien žodžiai.
– Patriotiškumas jums yra viena svarbiausių vertybių?
– Man patriotiškumas iš tiesų labai daug reiškia. Dalyvavau reikšminguose Nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose, todėl stengiuosi patriotiškumo jausmą žadinti ir jaunimui.
Vis dėlto situacija sporte keičiasi, palyginti su buvusia prieš du dešimtmečius.
Negaliu pasakyti, kad visi tapo kosmopolitai, tačiau padaugėjo pragmatiškumo, rūpinimosi savo interesais ir premijomis.
1992 metais apie premijas nebuvo jokios kalbos – Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius ir kiti galvojo tik apie atstovavimą savo šaliai, o ne premijas. Net pinigus rinko patys.
Išties gaila, kad netekome gabios penkiakovininkės Donatos Rimšaitės. Stengėmės ją išlaikyti, įvykdėme visas jos sąlygas.
Viename renginyje sportininkė dar teigė, kad viskas yra gerai, o netrukus išgirdome skaudžią žinią: mūsų auklėtinė emigravo į Rusiją.
Tiesa, Rusijos olimpinis komitetas atvirai deklaruoja savo strategiją – surinkti geriausius pasaulio trenerius, medikus, sportininkus. Jiems svarbios tik pergalės – ypač artėjant Sočio olimpinėms žaidynėms.
– Gal ir Lietuva galėtų pirkti kitų šalių sportininkus?
– Pateiksiu pavyzdį. Jaunimo olimpinėse žaidynėse Insbruke slalomo rungtį laimėjo marokietis, bet jis nėra buvęs Maroke.
Sportininkas gyvena Kanadoje, tačiau nepateko į šios šalies rinktinę, o Marokas sutiko jį deleguoti. Ar tai nuoširdus atstovavimas šaliai?
Gal vertinga tik tai, kad marokiečiai galės didžiuotis savo šalies vardo garsinimu ir daugiau sužinos apie slalomą.
Manau, kad sportininkai olimpiadose turėtų atstovauti savo gimtajai šaliai – čia neturi būti vietos komercijai.
Tik retais atvejais gali būti išskirtinių situacijų.
Kadaise ledo šokėjo Povilo Vanago partnerė Margarita Drobiazko išimties tvarka gavo lietuvišką pasą, o dabar šaliai atstovaujantis Deividas Stagniūnas jau negalėjo dalyvauti olimpinėse žaidynėse, nes jo partnerei nebuvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Norėtųsi, kad jis galėtų čiuožti su lietuve, bet kol tokio meistriškumo sportininkės neturime, galėtume padaryti išimtį jo esamai partnerei amerikietei Isabellai Tobias.
Vis dėlto pagrindinis mano principas – lietuviška komanda su lietuviškais pasais.
– LTOK veikla aprėpia daug sričių. Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Labai įvairiai – priklauso nuo renginių, kuriuose turiu dalyvauti.
Įprastai žinome, kas vyks artimiausią mėnesį ar savaitę, tačiau būna ir netikėtumų. Pavyzdžiui, negaliu žinoti, kada mane staiga pakvies pasitarti valstybės institucijų atstovai.
Kas mėnesį vyksta LTOK vykdomojo komiteto posėdžiai – nesu nė vieno praleidęs. Kasmet vyksta bent viena LTOK generalinė asamblėja, įvairūs kiti renginiai.
Mano diena nėra normuota. Įprastą darbo dieną visuomet pradedame 8 valandą ryto, tačiau ji baigiasi skirtingu metu: po darbo dar vyksta renginiai, o savaitgaliais – varžybos.
Esame organizacija, kuri vienija visas olimpines sporto šakas, tad kartu su federacijų atstovais ir sportininkais dalyvaujame renginiuose, padedame mūsų atletams, ieškome jiems finansinės paramos.
– Koks esate vadovas? Ar tenka nusivilti savimi ir komanda?
– Esu labiau idėjinis, dvasinis vadovas, o kasdienius darbus daugiau rikiuoja LTOK generalinis direktorius Vytautas Zubernis. Mūsų kolektyvą sudaro savo darbo profesionalai, nepriekaištingai atliekantys užduotis.
Būna situacijų, kai savimi nusiviliu. Kitaip būtų nenatūralu, netikra.
Kartais pamanau, kad mano atsakomybės jausmas yra perdėtas – dažnai dėl įvairių nesėkmių kaltinu save, nors suprantu, kad veiklą vykdo visa komanda, o būna ir nuo mūsų nepriklausančių aplinkybių.
Džiaugiuosi, kad nesame sulaukę priekaištų iš tarptautinių organizacijų. Pats daug metų dirbau Europos olimpinių komitetų vykdomajame komitete, Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos vykdomojoje taryboje, praėjusių metų rudenį tapau Europos olimpinių komitetų prezidento Patricko Hickey patarėju, tad gerai išmanau olimpinio sporto virtuvę.
– Ar lieka laiko poilsiui?
– Pastarųjų šešerių metų laisvalaikį leidau itin įdomiai ir intensyviai – rašiau monografiją „Olimpinė Lietuva 1918–2008 metais: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai”. Jos pagrindu vėliau parengiau socialinių mokslų daktaro disertaciją.
Neseniai sulaukiau kvietimo skaityti paskaitas Lietuvos edukologijos universitete, todėl didžiąją laisvo laiko dalį ir toliau skirsiu mokslinei veiklai.
Man patinka, kad dabartiniai studentai smalsūs, išprusę.
Turiu daug gyvenimo patirties ir noriu ja pasidalinti su jaunais žmonėms, kad jie nedvejotų, nebijotų veikti.
Rytais mėgstu minti namuose stovinčio treniruoklio pedalus. Būna, kad patingiu, tačiau tai greitai atsiliepia – juk fizinis aktyvumas suteikia papildomos energijos.
Šiaip niekuo neišsiskiriu iš kitų žmonių – laisvalaikiu ir dulkes valau, ir drabužius skalbiu, ir kilimus siurbiu.
Man tai nesukelia jokių nepatogumų. Tai natūrali būsena.
– Kokie buvo 2011-ieji Lietuvos sportui ir LTOK?
– Neišdildomą įspūdį paliko mūsų jaunųjų sportininkų pasirodymas Europos jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone.
Netikėjau, kad Turkijoje mūsų vaikai pasirodys taip gerai – tarp trisdešimt penkių medalius iškovojusių šalių buvome dešimti. Pelnėme 3 aukso, 4 sidabro ir 3 bronzos medalius, atradome ne vieną sporto perliuką – pavyzdžiui, plaukikę Rūtą Meilutytę, kuri iškovojo net tris medalius.
Puikiai pasirodė ir aukso medalius pelnė krepšinio rinktinė, bėgikė Modesta Morauskaitė, lūkesčius viršijo kiti medalių laimėtojai ir netgi jų nelaimėję jaunieji atletai.
Džiugino šalies moksleivių olimpinis festivalis – į jį ateityje norisi įtraukti kuo daugiau vaikų, kad nukreiptume jų mintis nuo žalingų įpročių, paskatintume sveiką gyvenseną.
Praėjusiais metais festivalyje dalyvavo net 200 tūkst. moksleivių iš beveik visų savivaldybių.
Malonu, kad praėjusiais metais mūsų olimpiečiai nepatyrė traumų arba jas jau išsigydė. Šiuo metu visos mintys jau krypsta Londono olimpiados link.
Tiesa, nutiko ir nemalonių dalykų, tokių kaip banko „Snoras” bankrotas, dėl kurio įšalo mūsų ilgai kauptas rezervas, skaudžiai išgyvename dėl D.Rimšaitės istorijos. Tačiau laiko atgal neatsuksi – reikia žvelgti į priekį, o ne dejuoti.
– Ar, be Londono olimpinių žaidynių, 2012 metais bus kitų svarbių įvykių?
– Nors olimpinės žaidynės yra dėmesio centre, esame suplanavę ne vieną tradicinį renginį, įprastai sulaukiantį didžiulio susidomėjimo.
Kasmet birželio antroje pusėje aktyviai švenčiame Olimpinę dieną ir bėgame mūsų olimpinę mylią.
Ji yra lygi 1988 metrams, kurie žymi LTOK įkūrimo metus.
Be to, šie metai yra olimpiniai sveikuolių metai.
Ta proga Lietuvoje pirmą kartą bus rengiama sveikatos olimpiada. Joje daug dėmesio bus skiriama ne tik sportui, bet ir sveikai gyvensenai.