Vienu rankos mostu jis numušė kamuolį, Šveicarijos rinktinės viltis ir teisėjų sugalvotą neteisybę.
Vienu rankos mostu jis išvedė Lietuvos rinktinę į atkrintamąsias varžybas, sukėlė emocijų sprogimą Vilniaus „Siemens” arenoje ir privertė lietuvius vėl kalbėti apie rankinį.
Prieš tai buvo dar daugiau atmuštų smūgių, kuriais A.Vaškevičius sekmadienio vakarą padėjo išplėšti lygiąsias (24:24) žūtbūtinėse rungtynėse su Šveicarija ir užimti pirmąją vietą atrankos grupėje.
Vienintelis iš dabartinės komandos žaidėjų 1997 metų pasaulio čempionate dalyvavęs A.Vaškevičius turi unikalią galimybę po 16 metų vėl ten sugrįžti.
Kelyje į svajonę Lietuvos rinktinei birželį dviejų mačų kovoje liko nugalėti vieną varžovą, kuris po burtų paaiškės sausio 29 dieną.
– Arūnai, koks jausmas stovėti prieš varžovą, kai rungtynių laikas jau baigėsi, o galimybės atremti 7 metrų baudinį nėra tokios pačios kaip jį įmušti? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Vaškevičiaus.
– Pamenu, dar prieš pat finalinę sireną atrėmęs varžovų smūgį aukštai iškėliau rankas ir puoliau džiaugtis su sirgaliais.
Tada išgirdau teisėjų švilpuką, kuris skelbė, kad į mūsų vartus dar skiriamas 7 metrų baudinys.
Buvo labai apmaudu. Bet kartu sukilo didelis pyktis.
Norėjau įrodyti, kad tas 7 metrų baudinys skirtas neteisingai.
Pavyko susitelkti. Be to, gerai pažįstų baudinį metusį Manuelį Linigerį.
Jis yra tikras baudinių specialistas, bet nujaučiau, kad jis mes „aukštą” metimą. Jaučiau ir laukiau tokio smūgio, nes buvau įsitikinęs šimtu procentų.
Taip ir atsitiko. Aš atrėmiau smūgį.
– Ar tebejaučiate nuoskaudą dėl teisėjų iš Čekijos sprendimo?
– Mačiau teisėjų veido išraišką po atmušto 7 metrų baudinio. Vienas jų atrodė lyg būtų ką nors apvogęs ir pagautas už rankos.
Vėliau žiūrėjau paskutinių minučių vaizdo įrašą. Teisėjai tiesiog „grybavo”. Atrodė, kad jie žūtbūt nori ištempti šveicarus į kitą etapą.
Jie ne tiktai sušvilpė 7 metrų baudinį, jie klydo ir prieš tai. Kai rezultatas buvo 24:24 ir mes rezgėme paskutinę ataką, arbitras sušvilpė Nerijui Atajevui pražangą, nors jos nebuvo.
Likus žaisti 6 sekundes teisėjas pašalino iš aikštės N.Atajevą, nors šveicaras Andre Schmidas aiškiai krito vaidindamas.
Paskutinę sekundę atakuojančio šveicaro irgi niekas nelietė, tačiau teisėjas įžvelgė Augusto Strazdo pražangą.
Šie sprendimai galėjo nulemti rungtynes. Bet dabar atrodo, kad gal ir gerai, jog taip įvyko. Mes įrodėme, kad teisybė yra.
– Kaip jus sutiko šveicarai sugrįžus į Šafhauzeną?
– Į pirmą treniruotę įžengiau lėtai, juokais prisidengęs galvą.
Vienas šveicarų irgi juokais pavaidino, kad nebenori su manimi bendrauti, ir atsuko nugarą.
O komandos legionieriai – serbas, rumunas, lenkas pasveikino emocingais šūksniais.
Šiaip šveicarai ramūs žmonės ir mane sutiko ramiai. Nemušė ir iš klubo neatleido. (Juokiasi.)
– Ar per savo ilgą karjerą jums teko patirti tokią dramatišką rungtynių pabaigą?
– Tokių dramatiškų rungtynių nepamenu.
Šįkart buvo „arba–arba”. Mes arba jie. Ir viskas sprendėsi paskutinę sekundę.
– Jūsų profesionalo karjera trunka jau 20 metų. Kaip atsidūrėte vartuose vaikystėje Druskininkuose?
– Man buvo devyneri, kai draugas įkalbėjo pabandyti lankyti rankinio treniruotes.
Tuo metu Druskininkuose beveik visi vaikai lankė rankinį.
Treneris iškart mane pastatė į vartus ir ten likau ilgam.
– Kas jums yra vartininko idealas?
– Anksčiau aš analizuodavau įvairių vartininkų žaidimą. Bandydavau išsirinkti geriausią stovėjimo vartuose techniką.
Patiko, kaip vietas vartuose pasirinkdavo serbų vartininkai. Galiausiai iš įvairių žaidimo stilių sulipdžiau savo.
– Kokios rimčiausios traumos pasitaikė tiek metų gaudant kamuolį?
– Esu patyręs nedidelę menisko operaciją. Traumų neįmanoma išvengti, bet vartininkams šiuo atžvilgiu lengviau.
Mes esame toliau nuo fizinio kontakto – nereikia atlikti staigių apgaulingų judesių.
Kai žaidžiau Vengrijoje, kartą kamuolys praslydo pro akį – viską užtemdė baltas rūkas.
Prireikė vaistų, turėjau praleisti Čempionų lygos rungtynes.
– Pastaruosius trejus metus iš eilės esate išrenkamas geriausiu šalies rankininku.
Nejaugi nejaučiate amžiaus naštos?
– Pase įrašyti metai, bet širdyje jaučiuosi jaunas. (Juokiasi.)
Tiesiog reikia profesionaliai dirbti savo darbą ir neapsileisti. Yra pavyzdžių, kai žaidėjai pamiršta profesionalumą, ir karjeros pabaiga ateina anksčiau.
O vartininkas kaip ir vynas – kuo senesnis, tuo geresnis.
– Kiek ilgai dar norite žaisti?
– Kol būsiu sveikas ir man seksis, tol žaisiu.
Aš dar alkanas pergalių. Norėčiau su Lietuvos rinktine patekti į pasaulio ar Europos pirmenybes. Su Šafhauzeno klubu norėčiau tapti Šveicarijos čempionu, kuo geriau pasirodyti Čempionų lygoje.
Dar nemąstau apie pabaigą, nes turiu tikslų.
– Užsienyje gyvenate nuo 1998 metų. Ketverius pastaruosius – Šveicarijoje, kur jūsų sūnus studijuoja bankininkystę. Ar norėtumėte likti Šveicarijoje ir baigęs karjerą?
– Kol vaikai mokosi, norėčiau būti šalia ir jiems padėti.
Laikas parodys, kaip bus ateityje, bet Šafhauzene yra Rankinio akademija. Gal galėčiau treniruoti vaikus – esu baigęs Kūno kultūros akademiją.
– Netrukus bus traukiami 2013 metų pasaulio čempionato paskutinio atrankos etapo burtai.
Kiek įtakos jie turės siekiant peržengti atkrintamųjų varžybų barjerą?
– Sėkmė lems daug. Nesinorėtų žaisti su tokiomis komandomis kaip Ispanija, Kroatija, Islandija, Norvegija ar Danija.
Būtų neblogai, jei tektų slovakai. Bet kuriuo atveju kausimės. Esame susicementavusi kovinga komanda.
– Ar iš bendražygių rinktinėje išgirstate klausimų apie 1997 metų pasaulio čempionatą – vienintelį, kuriame žaidė lietuviai?
– Ne. Bet gal jie dar paklaus, jei ten pateksime?
Man iš 1997 metų pirmenybių Japonijoje liko neišdildomi prisiminimai (lietuviai ten tarp 24 komandų užėmė dešimtąją vietą. – Red.).
Per atidarymo ceremoniją pačioje arenoje buvo pastatyta ugnikalnio imitacija. Japonai pasistengė, kad viskas – nuo čempionato atidarymo iki uždarymo – vyktų įspūdingai. Dalyvauti tose pirmenybėse buvo fantastika.
– Kuo dabartinė rinktinė panaši ir kuo ji skiriasi nuo 1997 metų komandos?
– Labiau skiriasi, nes tada visą rinktinės branduolį sudarė Kauno „Granito” žaidėjai. Mes kartu treniruodavomės kasdien, todėl buvome gerai susižaidę.
Dabar iš įvairių klubų į rinktinę susirenkame likus vos kelioms dienoms iki varžybų.
– Dėl ko labiausiai norite iškopti į pasaulio čempionatą?
– Kiekvienais metais norime patekti į pasaulio ar Europos pirmenybes.
Siekiame populiarinti rankinį Lietuvoje. Norėtume, kad kuo daugiau vaikų pamatytų rankinį gyvai, kad jie išvystų tikrą kovą, emocijas, kurias teikia šis sportas.
Vaikai – mūsų ateitis. Kuo daugiau jų susirinks, tuo stipresnis bus Lietuvos rankinis.
Džiugu, kad žaidžiant su šveicarais mus palaikė apie 4 tūkstančiai žiūrovų. Jautėme gerą atmosferą.
– Jeigu svajonė patekti į 2013 metų pasaulio čempionatą išsipildys, galbūt vėl pasiryšite kokiam netradiciniam poelgiui – kaip per 1998 metų Europos čempionatą, kai beveik visi rankininkai žaidė nusiskutę galvas plikai?
– Nesinori žiūrėti per toli į priekį. Neperšokęs duobės, nesakyk „op”. Pirmiausia reikia patekti į pasaulio čempionatą.
Tai būtų nuostabu!
A.Vaškevičiaus karjera
1991–1999 m. Kauno „Granitas”.
1999–2001 m. „Dunaferr” (Vengrija).
2001–2005 m. „Bregenz” (Austrija).
2005–2006 m. Deličo „Concordia” (Vokietija).
2006–2008 m. Hildesheimo „Eintracht” (Vokietija).
2008–2011 m. Ciuricho „Amicitia” (Šveicarija).
2011 m. Šafhauzeno „Kadetten” (Šveicarija).
Titulai:
Daugkartinis Lietuvos čempionas ir LRT taurės laimėtojas.
Vengrijos čempionas ir taurės laimėtojas.
Europos taurės turnyro vicečempionas su „Dunaferr”.
3 kartus Austrijos čempionas ir dusyk taurės laimėtojas su „Bregenz”.
Šveicarijos čempionas, taurės ir supertaurės laimėtojas su „Amicitia”.
Faktai ir pomėgiai
Ūgis – 192 cm.
Svoris – 100 kg.
Šeiminė padėtis – vedęs, turi du vaikus.
Hobis – kelionės, tenisas, bonistika.