R.Pinka žaisti ledo ritulio į Lietuvą atvyko pernai vasaros pabaigoje. Porą savaičių pasitreniravęs Kaune, rugsėjį jis persikraustė į Vilnių.
Šiuo metu vaikinas žaidžia vieninteliame profesionaliame Lietuvos ledo ritulio klube „Baltica”.
Šis klubas įsteigtas tik pernai, tačiau jau rungtyniauja Žemyninei ledo ritulio lygai (KHL) priklausančios jaunimo lygos (MHL) pirmenybių Vakarų grupėje.
„Žaisiu iki sezono pabaigos, bus matyti, ką vasarą sakys agentas. Esu sportininkas, nors Lietuvoje man patinka, nežinau, ar čia teks pasilikti ilgesniam laikui, kraustysiuosi ten, kur pakvies.
Prieš tai trejus metus gyvenau Čekijoje, man ten patiko, ten turiu ir merginą, bet atėjo laikas – teko važiuoti į Vilnių. Niekada nežinau, kas manęs laukia kitais metais”, – pasakojo R.Pinka.
– Kokia profesionalaus ledo ritulininko diena Vilniuje? – pasiteiravo „Sostinė” R.Pinkos.
– Treniruotis po kelias valandas tenka kiekvieną dieną – ant ledo ir treniruoklių salėje. Laisvo laiko nedaug, nes treneriai yra sudarę griežtą grafiką.
Visi žaidėjai vienu metu turi eiti pusryčiauti. 19–20 valandą būna bendra vakarienė, tada pora laisvų valandų, o jau 23 valandą visi turime būti savo kambariuose.
Jei pažeidžiame taisykles, gauname baudų. Naktinėti negalime, nebent turime laisvą dieną.
– Ką veikiate, kai turite laisvo laiko?
– Po treniruočių su komandos bičiuliais einame į miestą, sportuoti į treniruoklių salę arba pasižvalgyti į prekybos centrus.
Mieste dažniausiai einame į kavines išgerti kavos arba pavalgyti, taip pat apsipirkti.
Palyginti su Slovakija ar Čekija, kavinės, barai, restoranai Vilniuje panašūs.
Vienintelis skirtumas – kavinėse Vilniuje siūloma įvairesnės kavos. Aptarnavimo kultūra Vilniuje skųstis taip pat negalėčiau, padavėjai elgiasi mandagiai.
Tik Vilniaus gatvės ir Arkikatedra man pasirodė gražesnės nei tuose miestuose, kuriuose gyvenau Čekijoje ar Slovakijoje.
– Ar jau susidraugavote su vilniečiais?
– Draugų čia neturiu. Daugiausia bendrauju su ledo ritulio komandos nariais. Bet pastebėjau, kad žmonės Vilniuje draugiški.
Kartą su kitais ledo ritulio žaidėjais norėjome nuvažiuoti į prekybos centrą „Akropolis”. Žinojome, kad transporto stotelėje reikia įlipti į septintąjį, bet nežinojome, kad į 7-ąjį autobusą, todėl kai atvažiavo 7-asis troleibusas, sėdome į jį.
Važiuojame, „Akropolio” niekur nematyti, išlipome, nesupratome, kur atsidūrėme.
Žmonių rusiškai paklausiau, kur esame ir kaip nusigauti iki prekybos centro. Jie maloniai paaiškino, kaip grįžti atgal ir į kokį autobusą lipti.
Daugiau didesnių nesusipratimų Vilniuje nekilo. Miestą jau pažįstu, žinau, kaip ir kur nueiti, nuvažiuoti.
– Kuo ledo arena Lietuvos sostinėje skiriasi nuo tų, kuriose jums anksčiau teko treniruotis?
– Vilniuje ledo arena, kurioje žaidžiame, mažesnė. Čekijoje ir Slovakijoje ledo arenos didesnės, tačiau kai kurios labai senos.
Tiesa, yra ir atnaujintų – jose telpa gerokai daugiau žiūrovų negu Vilniuje.
Čekijoje daugiau pinigų skiriama ledo rituliui, todėl ten ir arenų daugiau. Kiek žinau, kituose Lietuvos miestuose apskritai nėra normalių ledo arenų, kuriose būtų galima treniruotis.
Pastebėjau keistą dalyką – nors Lietuvoje mažai arenų, o Čekijoje ir Slovakijoje į ledo ritulį pakankamai investuojama, žiūrėti rungtynių čia ateina daugiau žmonių.
Čekijoje, Slovakijoje stebėti jaunimo varžybų ateina tik saujelė žiūrovų, o Vilniuje – beveik pilnos tribūnos.
Taip turbūt yra todėl, kad Vilniuje daugiau nėra komandų, tik mūsiškė – žmonėms įdomu pasižiūrėti, kaip jaunimas žaidžia ledo ritulį.
– Ar vilniečiai, ledo ritulio gerbėjai – aistringi sirgaliai?
– Publika Vilniuje fantastiška. Nors per rungtynes esame susikoncentravę į žaidimą, per pertraukas pastebiu, kad žiūrovai tribūnose šėlsta, ploja, labai palaiko, atsineša ir plakatų.
Nieko panašaus nesu matęs nei Čekijoje, nei Slovakijoje. Čekijoje pažiūrėti žaidimo ateina tik žaidėjų tėvai, merginos, artimieji. Vilniuje – daugybė gerbėjų. Po kažkurių rungtynių žiūrovai vieną žaidėją net ant rankų buvo iškėlę.
Kartais po mačo mūsų laukia merginos – nori autografų, nusifotografuoti. Čekijoje taip irgi nebuvo. Per mačą žaidėjus palaiko jų merginos, o ne svetimos.
Žinau, kad Lietuvoje gyventojai pamišę dėl krepšinio.
Su komandos draugais norėjome eiti žiūrėti rungtynių, kai vyko Europos krepšinio čempionatas, bet negalėjome, nes reikėjo treniruotis.
Čekijoje, Slovakijoje krepšinis nelabai populiarus. Šiose šalyse populiaresni yra ledo ritulys, futbolas, tenisas.
Kai rugsėjį pamatėme, kad visas Vilnius per čempionatą buvo išpuoštas krepšinio atributika, parduotuvėse vien oranžinė spalva, dauguma į Lietuvą iš kitų šalių ledo ritulio atvažiavusių žaisti sportininkų buvo išsigandę, kad niekas neateis į mūsų varžybas. Tačiau, pasirodo, greitai atsirado ir mūsų gerbėjų.
– Ar per šventes jūsų buvo atvykę aplankyti artimieji?
– Tėvai atvykę nebuvo, bet po Kalėdų atvažiavo ir iki pat Naujųjų metų pas mane viešėjo mano mergina iš Čekijos.
Su ja daugiausia vaikščiojome po miesto centrą ir prekybos centrus – pirkome dovanas.