Vienišė penkiakovininkė tikslo siekia nesidairydama į šalis

Užguita? Nemėgstama? Neįvertinta? Ar Donata Rimšaitė galėjo turėti ne tik finansinių priežasčių, paskatinusių ją pabėgti į Rusiją? „Lietuvos rytas“ to klausė sportininkę artimai pažinojusių žmonių.

Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės rinktinę pastarąjį dešimtmetį galima vadinti tikru žvaigždynu.

Nuo 2000-ųjų nepasitaikė metų, kad mūsų šalies penkiakovininkai neparsivežtų Europos, pasaulio čempionatų ar olimpinio medalio.

Skambias pergales į savo biografiją įsirašė Andrejus Zadneprovskis, Edvinas Krungolcas, Justinas Kinderis, Laura Asadauskaitė, Donata Rimšaitė.

Jie drauge sukdavo ratus Vilniaus lengvosios atletikos manieže ar Vingio parko takeliais, drauge panirdavo į Lazdynų baseino sostinėje vandenį, su žirgais šokinėdavo per kliūtis Belmonte ar tarpusavyje fechtuodavosi. Tačiau artimais bičiuliais jie savęs nevadina, išskyrus šeimą sukūrusius L.Asadauskaitę ir A.Zadneprovskį.

Gerų draugų tarp Lietuvos penkiakovininkų niekada neturėjo ir D.Rimšaitė - po Vandenio ženklu gimusi užsispyrėlė mažakalbė vilnietė, kuriai 2011 metų sausio pabaigoje sukako 23-eji.

„Tarp mūsų buvo tik darbo santykiai, - neslėpė 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojas E.Krungolcas. - Ar Donatos neskriaudėme? Nuskriausi tu tokią!“

Ne itin šneki, bet puikiai žinanti, ko nori ir ko siekia, D.Rimšaitė niekada nebuvo tarsi šilto plastilino gabalas, iš kurio galima nulipdyti bet kokią figūrą.

„Nuo pat mažens Donata buvo ne dovanėlė. Ji tokia užsispyrusi, kad jei kažką sugalvos, bus sunku perkalbėti“, - neslėpė Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės generalinis sekretorius Viačeslavas Kalininas. Jis ir Egidijus Tindžiulis buvo pirmieji D.Rimšaitės treneriai.

„Kartais ji būna net kvailai užsispyrusi. Jei užsispirs, su pagaliu iš galvos neišmuši“, - patikino E.Krungolcas.

Neaišku, ką ir kaip mąstė D.Rimšaitė, svarstydama, keliauti į Rusiją ar ne, nes savo mintimis nei su treniruočių partneriais, nei su treneriais ji nesidalijo.

„Tačiau kalbos, kad Donatą vilioja rusai, sklandė jau porą metų. Iš pradžių, manau, rusai su ja žaidė - žiūrėjo, kaip reaguos. Bet kai pamatė, kad planas gali išdegti, pradėjo rimčiau atakuoti“, - pasakojo pastaruoju metu penkiakovininkę treniravęs Jurijus Moskvičiovas.

Būtent su rusais ir baltarusiais, o ne su lietuviais penkiakovininkais D.Rimšaitė greičiau rasdavo bendrą kalbą, todėl per tarptautines varžybas dažniau šnekučiuodavosi ir laiką leisdavo su kaimyninių šalių, o ne Lietuvos sportininkais.

Penkiakovininkė laisvai kalba rusiškai, nes jos šeimoje yra rusakalbių.

„Galbūt dėl to, kad su lietuviais nebendravo itin artimai, per varžybas Donata iš tiesų dažniau pasišnekučiuodavo su užsieniečiais.

Ne tik su rusais ar baltarusiais. Tiesiog su jais susitikdavo dažniau“, - patikino su J.Moskvičiovu iki šiol D.Rimšaitę treniravęs E.Tindžiulis.

E.Tindžiulis buvo vienintelis treneris, kuriam D.Rimšaitė pasakė išvykstanti į Rusiją. Su juo vilnietė dirbo dešimtmetį - nuo tada, kai pradedančioji penkiakovininkė 2001-aisiais išvažiavo į pirmąsias tarptautines varžybas Paryžiuje, o galimybė nemažai keliauti paskatino likti penkiakovėje.

Tai įvyko kelionės išvakarėse, per sostinei nusipelniusių sportininkų pagerbimo šventę Rotušėje.

E.Tindžiulis nei nustebo, nei supyko. Nebandė auklėtinės ir atkalbėti - sprendimas jau buvo priimtas. Ženklų, kad kažkas su Donata vyksta, būta jau anksčiau.

Tai pastebėjo ne tik E.Tindžiulis, bet ir J.Moskvičiovas. D.Rimšaitė tapo dirglesnė, dar labiau užsisklendė savyje.

Plaukimo treniruočių stovykloje Panevėžyje gruodį ji pabuvo vos kelias dienas, o paskui, pasiteisinusi sveikatos problemomis, išvyko. E.Tindžiuliui tik brūkštelėjo žinutę, kad į stovyklą negrįš.

Nors iškeliaudama į Rusiją D.Rimšaitė dabar jau buvusį trenerį tikino, kad iš tiesų turėjo sveikatos problemų, E.Tindžiuliui kirba įtarimas, jog tikroji priežastis negrįžti į Panevėžį buvo reikalų su rusais tvarkymas.

Karštakošė - greitai įsiplieskianti, bet netrukus atsileidžianti - D.Rimšaitė niekada nekėlė rūpesčių treneriui E.Tindžiuliui. Ramaus būdo treneris neaštrindavo situacijos, kai penkiakovininkė imdavo svaidytis žaibais, o ši, jei būdavo neteisi, po keliolikos minučių tai pripažindavo.

E.Tindžiuliui Donata pasipasakodavo daugiau nei kitiems treneriams. Tačiau ir jam neprasitarė svarstanti emigruoti į Rusiją.

Vis dėlto ilgamečiam penkiakovininkės treneriui tai nebuvo staigmena - nors niekas su E.Tindžiuliu apie tai nekalbėjo, jo ausis pasiekdavę gandai ir sportininkės elgesys leido padaryti atitinkamų išvadų.

Finansiniai dalykai D.Rimšaitei visada buvo svarbūs. „Pinigus ar nuosavybę Donata iš tiesų itin akcentuodavo. Matydavau, kaip ji džiaugiasi laimėjusi kokias varžybas ir už tai gavusi premiją.

Bet dėl kokios nors nepritekliaus ji nesiskundė - gal tik porą kartų pasakė, kad tą mėnesį gavo mažiau ar vėluoja pervesti pinigus“, - pasakojo E.Tindžiulis.

Tai, kad būtent pinigai, o ne kokios nors kitos priežastys lėmė D.Rimšaitės apsisprendimą vykti į Rusiją, treneris suprato ir per paskutinį pokalbį su penkiakovininke Rotušėje.

„Donata, bet tau juk nuplauks olimpiada“, - paprotino sportininkę treneris.

„Na, ir kas, man vis tiek apsimoka“, - atšovė ši.

„D.Rimšaitė, matyt, jau buvo paskaičiavusi, kad net ir nedalyvaudama olimpinėse žaidynėse ji Rusijoje uždirbs pakankamai pinigų, kad išvykimas jau atsipirktų“, - svarstė E.Tindžiulis.

„Apie olimpines žaidynes dabar nekalbame. Manau, kad Londone tikrai nedalyvausiu“, - jau apsivilkusi sportinę aprangą su Rusijos rinktinės spalvomis, pareiškė D.Rimšaitė, kuriai rusai pažadėjo dviejų kambarių butą Maskvoje ir 4000 dolerių (9800 litų) stipendiją bei pilną valstybės išlaikymą.

Ateityje ši stipendija gali dar padidėti.

Lietuvoje perspektyvi penkiakovininkė apie pinigus garsiai prakalbo dar pernai vasarą, pareiškusi, kad ja domisi rusai ir ji svarsto galimybę atstovauti šiai šaliai.

Tuomet per pokalbį su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentu Artūru Poviliūnu, generaliniu sekretoriumi Vytautu Zuberniu, olimpinių programų direktoriumi Kaziu Steponavičiumi ir J.Moskvičiovu, sportininkei buvo pažadėta rasti daugiau pinigų jos stipendijai ir pasirūpinti dar geresnėmis treniruočių bei reabilitacijos sąlygomis.

D.Rimšaitė savo ruožtu pažadėjo atstovauti Lietuvai 2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse.

LTOK parūpino penkiakovininkei Olimpinio solidarumo stipendiją. Pridėjus LTOK jai skiriamus maistpinigius ir valstybės stipendiją, D.Rimšaitė gaudavo beveik 6000 litų per mėnesį.

Keturis mėnesius mokėtus po 800 JAV dolerių stipendiją pažado neištesėjusi sportininkė privalės grąžinti.

„Esame pasiryžę padaryti viską, kad Lietuvos olimpiečiai nejaustų pinigų stygiaus. Apie tai kalbėjomės ir su D.Rimšaite. Klausėme jos, ko reikėtų, kad ji galvotų tik apie varžybas. Tačiau ji pasirinko kitą kelią.

Tai skaudi pamoka mums visiems. Federacijos turėtų galvoti ne tik apie pinigus, bet ir apie moralinius ir etinius dalykus“, - įsitikinęs A.Poviliūnas.

Kaip nutiko, kad apie D.Rimšaitės išvykimą į Rusiją jos treneriai ir šalies sporto vadovai sužinojo tada, kai šaukštai jau buvo po pietų?

Kodėl net penkiakovininkei artimiausias treneris E.Tindžiulis tik gaudė gandus apie galimą jos išvykimą, bet žinojo ką galvoja pati sportininkė?

Tai paaiškina dar pora D.Rimšaitės būdo savybių - uždarumas ir savarankiškumas. Nuo mažens ji pati priimdavo sprendimus, o sulaukusi pilnametystės pati tvarkėsi ir savo buitį - ne tik išsireikalavo kambarį Lietuvos olimpiniame sporto centre, kad galėtų gyventi atskirai nuo šeimos, bet ir pati rūpinosi savo finansais.

„Negaliu atsakyti už Donatos sprendimus. Ji - jau nebe vaikas, o suaugęs žmogus, todėl pati sprendžia, kaip jai geriau“, - tvirtino penkiakovininkės motina Stasė.

Donata turi jaunesnę seserį, kuri nuo kūdikystės yra akla - mergaitė dar gimdymo namuose buvo apakinta lempų.

Nors seserys - artimos, jaunėlės negalia nebuvo priežastis, dėl kurios D.Rimšaitei žūtbūt reikėjo daugiau pinigų.

„Nemanau, kad Donata išlaikė seserį. Gal nupirkdavo jai dovanų, iš kelionių parveždavo lauktuvių, bet tikrai jos nerėmė finansiškai“, - įsitikinęs E.Tindžiulis.

Jei su kuo nors apie savo planus kalbėjo vienišė penkiakovininkė, tai buvo tik jos šeima. Tačiau sprendimą greičiausiai priėmė viena.

„Jei Donata turi tikslą, jo link eina nesidairydama į šalis“, - tvirtino V.Kalininas.

D.Rimšaitė nesidairė ir šįsyk. Nors treneris J.Moskvičiovas prieš pat penkiakovininkės išvyką į Rusiją susirengė į Vokietiją būtent Donatai nupirkti pistoleto ir fechtavimosi aprangos, sportininkė nė žodžiu neprasitarė, kad ketina išvykti.

Kai J.Moskvičiovas grįžo su inventoriumi, penkiakovininkė jau buvo išvykusi.

Teko grąžinti ir D.Rimšaitės vardu užsakytą bilietą į JAV, Palm Springsą, kuriame vasarį vyks pasaulio taurės varžybų pirmasis etapas.

Pastaraisiais metais kaip penkiakovininkė D.Rimšaitė nebeturėjo pažeidžiamų vietų, nors kai prieš dešimtmetį pradėjo lankyti šiuolaikinės penkiakovės treniruotes, tik neblogai bėgo ir plaukė.

V.Kalininas tuomet trylikametę paauglę pastebėjo Vilniaus lengvosios atletikos manieže, kai ši bėgte suko ratus. Lengvaatlečių treneris dar patikino, kad Donata moka ir plaukti - taip prasidėjo vilnietės vilionės į penkiakovę.

Nors D.Rimšaitė iš pradžių spyriojosi, greitai sulaukusi galimybės startuoti varžybose užsienyje, apsisprendė likti penkiakovėje.

Iš pradžių peilis po kaklu Donatai buvo šaudymas, tačiau sparčiai tobulėjanti jauna sportininkė staigiai perprato fechtavimosi subtilybes, todėl šaudant prarastus taškus atsikovodavo mojuodama špaga.

Pavyzdžiui, 2006-aisiais pasaulio suaugusiųjų čempionate Gvatemaloje tuomet 17-metė lietuvė fechtavimosi rungtyje užėmė antrąją vietą.

Tam, kad patobulėtų ir kaip šaulė, D.Rimšaitė ne tik atkakliai treniravosi, bet ir lankėsi pas psichologą - apie trejus metus bendravo su dabartiniu Vilniaus meru Raimundu Alekna.

„Dabar Donatai jokia penkiakovės rungtis nėra kliuvinys. Ji stipri visur: ir bėgdama, ir šaudydama, ir fechtuodamasi, ir plaukdama, ir jodama“, - tvirtino V.Kalininas.

„Donata, kaip sportininkė, yra labai imli. Be to, labai darbšti ir valinga, - tikino ir J.Moskvičiovas. - Atskirose rungtyse ji gal ir nieko nepasiektų, bet penkiakovei D.Rimšaitė labai tinka. Nereikia pamiršti, kad ji dar jauna ir tikrai dar tobulės“.

Nors D.Rimšaitė ir treneriams, ir oficialiai tvirtino, kad į Rusiją ją paviliojo ir meilės reikalai, penkiakovininkę pažįstantiems žmonėms šis paaiškinimas kelia abejonių.

Nei treniruočių partneriai, nei treneriai nepastebėjo, kad sportininkė su kuo nors palaikytų artimesnį ryšį.

„Tikrai nenustebčiau, jei Donata Rusijoje ištekėtų. Bet abejoju, ar tai būtų santuoka iš meilės. Greičiau tam, kad gautų pilietybę.

Bent jau aš apie jos meilės reikalus su rusu nieko nežinau. Nebent Donata paslapčia su kuo nors susitikinėjo“, - svarstė J.Moskvičiovas.

Jei D.Rimšaitė ir gaus Rusijos pilietybę - po tuoktuvių ar kitais keliais - Londono olimpinėse žaidynėse ji greičiausiai tikrai negalės atstovauti Rusijai. Tam, kad jai būtų padaryta išimtis, būtinas LTOK sutikimas.

O šalies olimpinio komiteto vadovo A.Poviliūno pozicija griežta: „Per toli nueita. Jos likimą spręstų LTOK vykdomasis komitetas, bet nemanau, kad ji sutiktų“.

LTOK jau išbraukė D.Rimšaitę iš 2012 m. Londono olimpiados kandidatų sąrašo, kuriame penkiakovininkė buvo viena lyderių. Sugrįžti į Lietuvą jos niekas nebekvies.

Donata Rimšaitė

pasaulio vicečempionė

„Aš visą gyvenimą Lietuvoje palikau, atvažiavau čia ir nieko neturiu. Kai 22 metai liko Vilniuje, nebuvo taip lengva apsispręsti. Tačiau netenkino treniruočių sąlygos Lietuvoje, finansavimas buvo mažokas. Mes neturime Lietuvoje su kuo treniruotis, nėra labai gerų specialistų. Mažai žmonių dirba šiuolaikinėje penkiakovėje. Manau, sunku būtų toliau tobulėti. Aš nemačiau perspektyvos, geriausiu atveju būčiau tempusi iki Londono olimpiados. Ne vien penkiakovininkams blogai, beveik visų sporto šakų atstovai taip tragiškai gyvena.

Buvo pasiūlymų iš dar kelių šalių, bet Rusijoje nėra tokia svetima kultūra. Gerai moku kalbą, galiu laisvai bendrauti su specialistais ir treneriais.

Kas supranta penkiakovės sudėtingumą ir kiek tenka paaukoti sveikatos, mane palaiko. Baigusi šiuolaikinės penkiakovės karjerą Lietuvoje aš nieko neturėčiau. Tiesiog gyvenimą turėčiau pradėti nuo nulio, nėra jokių socialinių garantijų. Premijos juokingos. Iš ko gyventi? Valstybės požiūris į sportą šiuo metu nėra pats geriausias. Kai pasveri vienoje rankoj sveikatą, o kitoje - pinigėlius, tai svarstyklės nelieka viename lygyje.

Maskvoje yra žmogus, dėl kurio aš čia taip pat atvažiavau. Sakiau, kad važiuoju į Rusiją dėl asmeninių priežasčių, todėl čia ne vien sportas. Artimas žmogus suteikia nemažai stimulo judėti pirmyn. O apie olimpiadą ir kalbų nėra. Nemanau, kad pavyks, nes reikia Lietuvos tautinio olimpinio komiteto sutikimo ir, atrodo, išbūti trejus metus Rusijos piliete.

Kai sužinojau, kad esu išbraukta iš Lietuvos olimpinės sąrašų, visiškai nenustebau. Nejaučiu jokios nuoskaudos ir pykčio. Nenoriu ginčytis, ar tai sąžininga, ar ne. Tik džiaugiuosi, kad mano išvykimas paskatino susidomėjimą sportininkų treniruočių ir sporto bazių problemomis.“

(iš interviu TV3 televizijai laidai)