Šią savaitę pirmąsyk nuo metų pradžios turėjau net keturias laisvas dienas.
Žiemos sezonas baigėsi, tačiau net dabar negaliu visiškai atleisti varžtų. Grįžęs iš pasaulio čempionato nepuoliau valgyti cepelinų – stengiuosi nepriaugti svorio.
Svarbiausia, kad pagaliau galėsiu gerai išsimiegoti, nes Stambule keletą dienų dėl įvairių aplinkybių nepavyko gerai pailsėti. Trukdė ir sunki kelionė, ir neveikiantis kondicionierius kambariuose, ir jaudulys prieš varžybas. Todėl sugrįžus pirmiausia norisi pailsėti psichologiškai ir su naujomis jėgomis grįžti į įprastą treniruočių ritmą.
Dabar su treneriu analizuojame, kaip keitėsi organizmo funkcinė sistema per žiemos sezoną. Trečiadienį paskutinį kartą šiais metais atlikau specialų maksimalaus deguonies suvartojimo testą – bėgau ant bėgtakio su dujų analizatoriumi ant veido. Kol kas dar laukiame rezultatų, kurie parodys, kaip organizmas reagavo į skirtingą fizinį krūvį. Atrodo, kad rezultatai turėtų būti neblogi.
Sutapimai. Važiuodamas į Stambulą tikrai nesvajojau, kad pasaulio čempionate užimsiu devintąją vietą.
Nesu tikras 60 metrų sprinteris, o mano asmeninis rekordas (6,64 sek.) šį sezoną buvo 23-ias tarp visų 64 varžovų. Todėl galutine vieta tikrai džiaugiuosi, bet šiek tiek apmaudu, kad Stambule nepavyko pasinaudoti visomis savo galimybėmis.
Šią žiemą Lietuvoje 60 m buvau nubėgęs per 6,67 sek., o varžybose Rusijoje – per 6,64 sek.
Jeigu būčiau bent pakartojęs šiuos rezultatus, tikriausiai jų būtų užtekę patekti į finalą.
Dabar nubėgau per 6,69 sek. ir pritrūko 0,01 sek. iki finalo. Per karjerą man jau trečiąkart kelią į viršų užtvėrė šimtoji sekundės dalis.
Sprinte viską lemia tokios akimirkos. Pernai universiadoje likau antras 100 metrų finale, kai dar mažiau – vos 0,002 sek. – pralaimėjau jamaikiečiui. Tada Kinijoje visą distanciją pirmavau, tačiau finiše jis užgriuvo ir krūtine išplėšė pergalę.
Po kelių savaičių pasaulio čempionato atrankos bėgime antrąsyk patyriau lygiai tokią pat situaciją. Tada Degu stadione 0,01 sek. nusileidau Azizui Ouhadi – tam pačiam varžovui iš Maroko, kaip ir dabar Stambule.
Tiesiog neįtikėtinas sutapimas: pernai, kaip ir dabar, aš bėgau septintuoju taku, o jis pirmuoju. Ir vėl jo nemačiau, likau trečias, o marokietis buvo antras ir pateko į kitą etapą. Ir tada, ir dabar mus skyrė 0,01 sek., tačiau tikiuosi, kad trečiasis kartas nemeluos ir man nusišypsos Fortūna.
Šūvis. Stambule gavau daug neįkainojamų pamokų. Po tokių varžybų dar geriau supranti, kaip reikia ruoštis, ką dar turi tobulinti prieš svarbiausius startus.
Man labai svarbios ir emocijos – pajusti pasaulio čempionato atmosferą yra labai didelis dalykas.
Jau pirmąją dieną Stambule netrūko visokių kuriozų.
Mūsų sezono lyderis Lerone’as Clarke’as net nepateko į pusfinalį. Jamaikietis teigė, jog tiesiog neišgirdo starto šūvio.
Tą patį vėliau pakartojo ir amerikietės, ir jamaikietės, kurios neįveikė 60 m barjerinio bėgimo atrankos.
Neatsitiktinai po pirmosios dienos buvo pateikta labai daug protestų. Tikrai nenormalu, kai sezono lyderiai jau po pirmojo etapo iškrinta iš varžybų. Keistokas buvo ne tik tas šūvio garsas, bet ir starto trinkelių atramos – tokių neturėtų būti aukščiausio lygio varžybose.
Labai gerai, kad varžybų išvakarėse su treneriu nuvažiavome apžiūrėti arenos.
Tuomet kaip tik šaudė iš starto pistoleto, o kas norėjo, galėjo pabandyti startuoti nuo tų trinkelių, todėl aš jau žinojau, ko galiu tikėtis.
Garsas po šūvio buvo ne trankus, o pasigirsdavo silpnas neaiškus „ciuk” – nesuprasi, ar čia kas rankomis suplojo, ar skelbia „falšą” (priešlaikinį startą. – Red.).
Ir Austra Skujytė po pirmosios savo rungties tvirtino: startavau bėgti per barjerus, o paskui girdžiu tarsi antrąjį šūvį. Nežinau, ką daryti – ar čia „falšas”, ar reikia toliau bėgti.
Tokios dviprasmybės ne vieną sprinterį tiesiog išmušė iš vėžių.
Startas. Galbūt todėl jau per pirmąjį mano atrankos bėgimą buvo net du „falšai”.
Kai trečią kartą atsistojau prie starto linijos, persekiojo vienintelė mintis – geriau ilgiau pasilikti prie starto nei padaryti pačiam „falšą” ir po diskvalifikacijos iškristi jau pirmajame etape.
Anksčiau „falšų” pasitaikydavo kur kas dažniau, bet prieš porą metų buvo sugriežtintos sprinto taisyklės. Dabar tas, kuris atsiplėšia nuo starto trinkelių greičiau negu per 0,1 sek., iš karto diskvalifikuojamas.
Mokslininkai nustatė, jog žmogus negali sureaguoti į šūvio garsą greičiau negu per 0,1 sek. Startuoti per 0,09 sek. yra tiesiog fiziškai neįmanoma. Jeigu tokiu greičiu iššokai varžybose, vadinasi, tu ne reaguoji į šūvį, o paprasčiausiai intuityviai spėji.
Kai pagal senąsias taisykles buvo leidžiami du „falšai”, netrūko sprinterių, kurie mėgindavo atspėti, kada pasigirs šūvis. Juk jeigu tu atspėsi, iš karto įgysi gerą pranašumą prieš varžovus, sutaupydamas ne vieną dalį sekundės.
Bet tokie žaidimai seniai baigėsi, ir dabar visi į startą žiūri daug atsakingiau. Žinai, negali spėti, negali bandyti ko nors gaudyti, o turi sureaguoti į šūvį.
Pirmąją dieną Stambule jų buvo neįprastai daug jau visai dėl kitų priežasčių.
Finišas. Pusfinalyje sureagavau į šūvį kartu su visais, bet koją pakišo tikriausiai per didelis noras bėgti dar greičiau.
Ketvirtą žingsnį nuo starto linijos padariau per platų ir šiek tiek kluptelėjau, todėl teko nuo pradžių „perkrauti” visą bėgimą, nes išsibalansavau.
Dabar galima tik spėlioti, kas būtų buvę, jeigu būtų buvę. Jeigu ne tas suklupimas, galbūt rezultatas iš tiesų būtų buvęs truputį geresnis, bet likau devintas, viena šimtąja sekundės atsilikęs nuo finalo.
Žinau, kad galutinėje įskaitoje jau po finalo tarp europiečių likau trečias, tačiau šio fakto tikrai nesureikšminu.
Vasarą viskas bus jau kitaip.
100 metrų distancijoje bėgs ir Christophe’as Lemaitre’as, ir Jimmy Vicaut – du Europos sprinto lyderiai iš Prancūzijos, tad ir konkurencija jau bus kita. Bet dabar apmaudu, kad pasaulio čempionate iki finalo tiek nedaug trūko.
Čempionas. Sprinte itin svarbu susikaupimas. Ir amerikiečiai, ir pasaulio rekordininkas Usainas Boltas prieš varžybas labai mėgsta klausytis muzikos. Jie užsideda ausines ir taip stengiasi atsiriboti nuo pasaulio. Kiti – atvirkščiai: juokauja, bendrauja su varžovais.
Nemėgstu klausytis muzikos. Ji mane blaško. Stengiuosi varžybų dieną kuo mažiau bendrauti, o iki starto likus porai valandų iš viso atsiriboju nuo aplinkos. Reikia susikaupti į tą sprogimą, kuris turės įvykti organizme per dešimt sekundžių, todėl turi nesiblaškyti ir veltui į išorę nešvaistyti energijos.
Sprintas nėra boksas. Bėgimo takelyje viskas priklauso nuo tavęs, o ne nuo varžovo. Todėl sprinterių tarpusavio santykiai yra draugiški.
Likus 10 minučių iki pusfinalio starto Stambule Justinas Gatlinas atėjo ir visiems paspaudė ranką. Kai tau sėkmės linki 2004-ųjų olimpinis čempionas, tokios akimirkos įstringa į širdį. Pasaulio čempionu tapęs amerikietis paliko išties malonų įspūdį.
Pernai Europos čempionate Dwainas Chambersas atrodė lyg antžmogis, kuriam negali maišytis po kojomis – visas įsitempęs, atrodo, kad tave tiesiog nuskins pasitaikius progai. Bet Stambule net tituluotas britas buvo pasikeitęs – šypsojosi ir daug bendravo.
Kilogramai. Stambule su treneriu pastebėjome, kad šis pasaulio čempionatas išsiskyrė lieknais sprinteriais.
Prieš dvejus metus D.Chambersas buvo tikras raumenų kalnas. Į Stambulą ir jis, ir J.Gatlinas jau atvyko kur kas lieknesni.
Dabar tokia sprinto era, kai dominuoja liekni žmonės – U.Boltas, Ch.Lemaitre’as. Tai nėra mados reikalas, nes viską lemia pasikeitusi treniruočių metodika.
Anksčiau madas diktavo JAV ar Rusijos sprinto mokykla, kurios akcentavo jėgą. Sprinteriai buvo panašūs į kultūristus, nes kilnodavo labai didelius svarmenis. Jie turėjo daug jėgos, bet tada raumenys išsipūsdavo ir hipertrofuodavosi.
Laikai pasikeitė, ir dabar svarbiausia – maksimalus sprinterio bėgimo greitis, o ne jėga.
Olimpiečių dienoraščiai – „Lietuvos ryte”
Artėjant Londono olimpiadai „Lietuvos rytas” paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisėsti prie kompiuterių ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, plaukikas Giedrius Titenis ir lengvaatletis Rytis Sakalauskas pasikeisdami pasakos apie pasirengimo olimpiadai užkulisius.
Greičiausias lietuvis
Rytis Sakalauskas gimė 1987 m. birželio 27 d. Alytuje.
Geriausias Lietuvos sprinteris 2011-ųjų vasarą tapo Pasaulio universiados vicečempionu. Lietuvos kūno kultūros akademijoje studijuojantis alytiškis – keturiskart Lietuvos 100 m bėgimo čempionas (2006, 2008, 2009, 2011 m.).
185 cm ūgio ir 80 kg sveriančiam bėgikui priklauso Lietuvos rekordai 100 m (10,14 sek.) ir 200 m (20,74 sek.) distancijose.
Pirmasis treneris – Vytautas Šmidtas, dabartiniai treneriai – Jūratė ir Aleksas Stanislovaičiai.