Olimpiečio dienoraštyje Rytis Sakalauskas pasakoja apie bemieges naktis Stambule, sprinto varžybų taisykles pakeitusius mokslo atradimus ir sulieknėjusius varžovus. Iš pasaulio uždarųjų patalpų čempionato grįžęs 24 metų sprinteris tiki, kad jo treniruočių partnerė Austra Skujytė Londone vėl kausis dėl olimpinio medalio.
Artėjant Londono žaidynėms „Lietuvos rytas“ paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisėsti prie kompiuterio ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, lengvaatletis Rytis Sakalauskas ir plaukikas Giedrius Titenis pasikeisdami pasakos apie pasirengimo olimpiadai užkulisius.
Greičiausias lietuvis
Rytis Sakalauskas gimė 1987 m. birželio 27 d. Alytuje.
Geriausias Lietuvos sprinteris 2011-ųjų vasarą tapo pasaulio Universiados vicečempionu. Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) studijuojantis alytiškis yra keturiskart Lietuvos čempionas 100 m bėgime (2006, 2008, 2009, 2011 m.). 185 cm ūgio ir 80 kg bėgikui priklauso Lietuvos rekordai 100 m (10,14 sek.) ir 200 m (20,74 sek.) distancijose. Pirmasis treneris – Vytautas Šmidtas, dabartiniai treneriai – Jūratė ir Aleksas Stanislovaičiai.
“Šią savaitę pirmąsyk nuo metų pradžios turėjau keturias laisvas dienas.
Žiemos sezonas baigėsi, bet net dabar negaliu visiškai atleisti varžtų. Grįžęs iš pasaulio čempionato nepuoliau valgyti cepelinų, nes svorį vis tiek stengiuosi prisižiūrėti kasdien.
Svarbiausia, kad pagaliau galėsiu gerai išsimiegoti, nes keltą dienų prieš varžybas dėl įvairių aplinkybių nepavyko gerai pailsėti. Trukdė ir sunki kelionė ir neveikiantis kondicionierius kambariuose, taip pat startinis jaudulys prieš varžybas.
Todėl sugrįžus norisi visų pirma pailsėti psichologiškai, ir su naujomis jėgomis grįžti į įprastą treniruočių ritmą.
Dabar su treneriu analizuojame, kaip kito organizmo funkcinė sistema paruošiamuoju ir varžybų laikotarpiu. Trečiadienį, paskutinį kartą šiais metais, atlikau maksimalaus deguonies suvartojimo testą -- bėgau ant bėgtakio su dujų analizatoriumi ant veido.
Kol kas dar laukiame rezultatų, kurie parodys, kaip organizmas reagavo esant skirtingiems fiziniams krūviams. Atrodo, kad rezultatai turėtų būti neblogi.
SUTAPIMAI. Važiuodamas į Stambulą tikrai nesvajojau, kad pasaulio čempionate užimsiu devintąją vietą.
Nesu “tikras” 60 metrų sprinteris, o mano asmeninis rekordas (6,64 sek.) šį sezoną buvo 23-ias tarp visų 64 varžovų. Todėl galutine vieta tikrai džiaugiuosi, bet šiek tiek apmaudu, kad Stambule nepavyko išnaudoti visų savo galimybių.
Šią žiemą Lietuvoje 60 m buvau nubėgęs per 6,67 sek., o varžybose Rusijoje – ir per 6,64 sek. Jeigu būčiau bent pakartojęs šiuos rezultatus, tikriausiai jų būtų užtekę patekti finalą.
Dabar nubėgau per 6,69 sek., ir pritrūko 0,01 sek. iki finalo.
Per karjerą man jau trečiąsyk kelią į viršų užtvėrė šimtoji sekundės dalis.
Sprinte viską lemia tokios akimirkos. Pernai Universiadoje likau antras 100 metrų finale, kai dar mažiau -- vos 0,002 sek. -- pralaimėjau jamaikiečiui. Tada Kinijoje visą distanciją pirmavau, tačiau finiše jis užgriuvo ir krūtine išplėšė pergalę.
Po kelių savaičių pasaulio čempionato atrankos bėgime antrąsyk išgyvenau lygiai tokią pačią situaciją. Tada Daegu stadione 0,01 sek. nusileidau Azizui Ouhadi – tam pačiam varžovui iš Maroko kaip ir dabar Stambule.
Tiesiog neįtikėtinas sutapimas, bet pernai kaip ir dabar aš bėgau septintu taku, o jis pirmu. Ir vėl jo nemačiau, likau trečias, o marokietis buvo antras, ir pateko į kitą etapą. Ir tada, ir dabar mus skyrė 0,01 sek., tačiau tikiuosi, kad trečias kartas nemeluos, ir man labiau nusišypsos fortūna.
ŠŪVIS. Stambule gavau daug neįkainuojamų pamokų. Po tokių varžybų dar geriau supranti, kaip reikia ruoštis, ką dar turi tobulinti prieš svarbiausius startus. Man labai svarbios ir emocijos -- pajusti pasaulio čempionato atmosferą yra tikrai labai didelis dalykas.
Jau pirmąją dieną Stambule netrūko visokių kuriozų. Mūsų sezono lyderis Lerone Clarke net nepateko į pusfinalį. Jamaikietis tvirtino, jog paprasčiausiai neišgirdo starto šūvio.
Tą patį vėliau pakartojo ir amerikietės, ir jamaikietės, kurios neįveikė 60 m su barjerais atrankos.
Neatsitiktinai po pirmosios dienos buvo pateikta labai daug protestų. Tikrai nenormalu, kai sezono lyderiai jau po pirmojo etapo iškrinta iš varžybų.
Keistokas buvo ne tik tas šūvio garsas, bet ir starto kaladėlių atramos – tokių neturėtų būti tokio lygio varžybose.
Labai gerai, kad varžybų išvakarėse su treneriu nuvažiavome susipažinti su arena. Tuomet kaip tik šaudė iš starto pistoleto, o kas norėjo, galėjo pabandyti startuoti iš kaladėlių, todėl aš jau žinojau, ko galiu tikėtis.
Garsas po šūvio buvo ne trankus, o pasigirsdavo toks silpnas neaiškus “ciuk” – nesuprasi, ar čia kas rankomis suplojo, ar skelbia “falšą” (priešlaikinį startą – Red.).
Starto teisėjas stovėjo už bėgimo tako ribų apie 8 metrus nutolęs nuo mūsų, o prie kaladėlių buvo pritvirtinti mikrofonai, sujungti su pistoletu. Vieni girdėjo, kaip iššauna starto šūvis, o kiti sureaguodavo tik į garsą iš mikrofonų.
Ir Austra Skujytė pasakojo po pirmosios savo rungties: jau startavau bėgti per barjerus, o paskui girdžiu tarsi antrąjį šūvį. Nežinau, ką daryti -- ar čia “falšas”, ar reikia toliau bėgti.
Tokios dviprasmybės ne vieną sprinterį tiesiog išmušė iš vėžių.
STARTAS. Galbūt todėl jau per pirmąjį mano atrankos bėgimą buvo net du “falšai”.
Šeštajame takelyje laukiau susikaupęs starto, kai į priekį truktelėjo kažkas iš ketvirtojo tako. Sureagavau į varžovą, ir išbėgau paskui.
Žinojau, kad esu nekaltas, bet tai neišvengiamai padarė įtakos vidinei ramybei.
Antrasis “falšas” dar labiau visus išbalansavo. Kai trečią kartą atsistojau prie starto linijos, jau persekiojo tik vienintelė mintis -- geriau ilgiau pasilikti kaladėlėse, negu padaryti pačiam “falšą” ir po diskvalifikacijos iškristi jau pirmajame etape.
Būtent todėl mano reakcijos greitis (0,367 sek.) buvo beprotiškai blogas, todėl ir rezultatas buvo nekoks (6,87 sek.), bet svarbiausia, kad patekau į kitą etapą.
Anksčiau “falšų” pasitaikydavo žymiai dažniau, bet prieš porą metų buvo sugriežtintos sprinto taisyklės. Dabar tas, kuris sureaguoja nuo starto kaladėlių greičiau negu per 0,1 sek., iš karto diskvalifikuojamas.
Mokslininkai nustatė, jog žmogus tiesiog negali sureaguoti į šūvio garsą greičiau negu per 0,1 sek. Startuoti per 0,09 sek. yra tiesiog fiziškai neįmanoma. Jeigu tokiu greičiu iššokai varžybose, vadinasi, tu ne reaguoji į šūvį, o paprasčiausiai intuityviai spėji.
Kai pagal senąsias taisykles buvo leidžiami du “falšai”, netrūko sprinterių, kurie mėgindavo atspėti, kada pasigirs šūvis. Juk jeigu tu atspėsi, iš karto įgysi gerą pranašumą prieš varžovus, sutaupydamas ne vieną dalį sekundės.
Bet tokie žaidimai seniai baigėsi, ir dabar visi į startą žiūri daug atsakingiau. Žinai, kad negali spėti, negali bandyti kažko gaudyti, o turi sureaguoti į šūvį.
Būtent todėl varžybose akivaizdžiai sumažėjo “falšų”. Pirmąją dieną Stambule jų buvo neįprastai daug jau visai dėl kitų priežasčių.
“Falšai” išblaško ir atima daug emocinių jėgų, nes prarandi vidinę pusiausvyrą. Kai esi priverstas kauptis startui antrąsyk, pavargsti emociškai nuo vis labiau slegiančios įtampos, todėl rezultatai tampa daug prastesni.
FINIŠAS. Pusfinalyje sureagavau į šūvį kartu su visais, bet koją pakišo tikriausiai per didelis noras bėgti dar greičiau.
Ketvirtą žingsnį nuo starto linijos padariau per platų, ir šiek tiek kluptelėjau, todėl teko nuo pradžių “perkrauti” visą bėgimą, nes išsibalansavau.
Dabar galima tik spėlioti, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu ne tas suklupimas, galbūt rezultatas iš tiesų būtų truputį geresnis, bet likau devintas, viena šimtąja sekundės atsilikęs nuo finalo.
Pusfinalyje bėgau septintu taku. Dar prieš startą su treneriu svarstėm, kas bus pagrindiniai varžovai. Ketvirtam take -- nigerietis, šį sezoną bėgęs per 6,61 sek, penktam – kanadietis, turėjęs 6,59 sek, o šalia manęs -- italas, taip pat bėgęs per 6,61 sek.
Neabejojom, kad Justinas Gatlinas tikrai bus pirmas, o dėl antrosios vietos turėtų kautis šitas trejetukas. Kai suklupau, iš karto gal metru atsilikau nuo italo. Vėliau jį pavyko pasivyti, o finišuojant krūtine ir aplenkti.
Po finišo visų kitų varžovų nemačiau – nei nigeriečio, nei kanadiečio, priekyje buvo tik J. Gatlinas. Širdyje šmėkštelėjo viltis – galbūt aš esu antras? Bet netrukus visi pradėjo sveikinti marokietį, kuris bėgo man nematomu pirmuoju taku.
Žinau, kad galutinėje įskaitoje jau po finalo tarp europiečių likau trečias, tačiau šio fakto tikrai nesureikšminu.
Vasarą viskas bus jau kitaip. 100 metrų distancijoje bėgs ir Christophe’as Lemaitre, ir Jimmy Vicaut – du Europos sprinto lyderiai iš Prancūzijos, todėl ir konkurencija jau bus jau kita. Bet dabar apmaudu, kad pasaulio čempionate iki finalo tiek nedaug pritrūko.
ČEMPIONAS. Sprinte labai svarbus susikaupimas. Ir amerikiečiai, ir pasaulio rekordininkas Usainas Boltas prieš varžybas mėgsta klausytis muzikos. Jie užsideda ausines ir taip stengiasi atsiriboti nuo pasaulio. Kiti – atvirkščiai: juokauja, bendrauja su varžovais.
Aš nemėgstu klausyti muzikos. Ji mane blaško. Varžybų dieną stengiuosi kuo mažiau bendrauti su aplinkiniais, o iki starto likus porai valandų iš viso atsiriboju nuo aplinkos. Reikia susikaupti tam sprogimui, kuris turės įvykti organizme per dešimt sekundžių, todėl turi nesiblaškyti ir veltui į išorę nešvaistyti energijos.
Sprintas nėra boksas. Bėgimo takelyje viskas priklauso nuo tavęs, o ne nuo varžovo. Todėl sprinterių tarpusavio santykiai yra gana draugiški.
Likus 10 minučių iki pusfinalio starto Stambule J.Gatlinas atėjo ir visiems paspaudė ranką. Kai tau sėkmės linki 2004-ųjų olimpinis čempionas, tokios akimirkos įstringa į širdį. Pasaulio čempionu tapęs amerikietis paliko tikrai labai malonų įspūdį.
Pernai Europos čempionate Dwainas Chambersas atrodė lyg antžmogis, kuriam negali pasimaišyti po kojomis – visas įsitempęs, ir atrodė, bet ką pasirengęs nuskinti pasitaikius progai. Bet Stambule net tituluotas britas atrodė draugiškas – šypsojosi ir daug bendravo.
DISTANCIJA. Man parankesnė olimpinė 100 metrų distancija, nes bėgant 60 m daug didesnę reikšmę turi greičio jėga, reakcijos greitis ir pirmieji žingsniai.
Tie sprinteriai, kurie treniruodamiesi daugiau ugdo jėgą, prie starto linijos ir bėgdami pirmuosius 30 metrų turi pranašumą. Didelė tikimybė, kad jie bus greitesni negu tie, kurie jėgos savybių neugdo.
Bet yra ir atvirkštinis dalykas – jeigu būsi labai geras, bėgdamas pirmuosius 30 m, vėliau distancijoje tau bus sunkiau išvysti labai aukštą maksimalų bėgimo greitį.
Mes su treneriu beveik neskiriame laiko jėgai ugdyti. Per pastaruosius 6 metus su dideliais svoriais net nesu tupinėjęs. Štanginėje stiprinu tik dvigalvį šlaunies raumenį.
Mano treneris neatsitiktinai sako: sprintas – tai 0 procentų maksimalios jėgos. Ugdoma maksimali jėga tik sustabdo tolimesnį tobulėjimą.
Kiekvienas kultūristas gali laimėti pirmuosius 30 metrų, bet sprintas yra maksimalaus bėgimo greičio prioregatyva, todėl kultūristai niekuomet nelaimės paskutiniųjų 30 metrų ar bėgimo iš eigos.
Treneris akcentuoja kitą pagrindinį dalyką – tas, kas pasižymi didžiausiu maksimaliu greičiu, tas turi daugiausiai galimybių laimėti 100 m bėgimą.
KILOGRAMAI. Stambule su treneriu pastebėjom, kad šis pasaulio čempionatas išsiskyrė lieknais sprinteriais.
Dar prieš du metus D.Chambersas buvo tikras raumenų kalnas. Į Stambulą ir jis, ir J.Gatlinas jau atvyko žymiai lieknesni.
Dabar tokia sprinto era, kai dominuoja liekni žmonės – U. Boltas, M.Lemaitre’as. Tai – tikrai nėra mados reikalas, tai lemia pasikeitusios treniruočių metodikos, juk sakoma, kad dabar -- maksimalaus greičio amžius.
Anksčiau madas diktavo JAV ar Rusijos sprinto mokykla, kurios akcentavo jėgą. Sprinteriai buvo panašūs į kultūristus, nes labai kilnodavo didelius svorius. Jie turėjo daug jėgos, bet tuomet raumenys išsipūsdavo ir hipertrofuodavosi.
Laikai pasikeitė ir dabar svarbiausia – sprinterio maksimalus bėgimo greitis, o ne jėga.