„Bongiorno tutti. Taip sveikinuosi su visais, nes esu Italijoje. Baigėsi stovykla Maljorkoje, buvau grįžusi į Lietuvą, susirinkau sūnaus Eriko rūbelius, tris mėgstamiausius jo žaislus, pabučiavau mamą ir tėčio palydėti išskridome į Italiją. Čia, Torbolėje prie Gardos ežero, yra mūsų namai. Drįstu taip sakyti, nes jau treti metai čia gyvename ir pamilome šį kalnų atskirtą mažą pasaulėlį.
Pamokos. Šiandien mūsų geroji kaimynė atnešė namie keptos juodos duonos, ir namai pakvipo Lietuva. Tik kaimynė neįsivaizduoja, kiek pastangų man kainuoja į jos klausimus atsakinėti itališkai. Mano vyras Robertas, kuris jau yra įvaldęs italų kalbą, juokiasi iš manęs. Nes kaimynė vienintelė priverčia mane kalbėti itališkai, o ne angliškai, kaip šnekuosi su kitais pažįstamais. Bet dėl tokios duonos galėčiau pasistengti ir kaimynę lietuviškai išmokyti...
Pagaliau vėl esame visi kartu. Grįžo Robertas, ir mes pradėjome planuoti šeimos olimpinį sezoną. Kol nebuvo auklės, dalijomės diena. Aš išleisdavau Robertą buriuoti rytais, o po pietų jis perimdavo tėčio pareigas ir tada išplaukdavau aš. Dabar pasirengimas vyksta intensyviau, artėja pirmieji rimti mūsų startai, tad auklė jau su mumis. Šį savaitgalį startuoju Europos taurės etapo varžybose, kurios vyksta čia pat – Gardoje.
Kelionės. Dalyvausiu tik pusėje varžybų ir iškeliausime į Maljorką, kur laukia treneris Linas Eidukevičius su komanda. Maljorkoje kovo 30 d. prasideda pasaulio taurės etapas.
Pirmąkart į tokias varžybas vykstame visa šeima. Robertas važiuoja mašina, nes tempia savo laivą. Aš ir Erikas skrendame, nes mano laivą jau nuvežė treneris.
Mūsų laivai lengvai išardomi, tad juos supakavę ir aptraukę tentais sukrauname į priekabą, kurioje telpa keturi laivai ir trenerio guminis kateris. Taip daro visi, todėl buriuotojus lengva atpažinti kelyje.
Daug metų bildame po Europą kemperiu – nameliu ant ratų. Važiuojame lėtai ir ilgai, nes velkame didžiulę priekabą. Kur sustojame, ten gyvename, valgome ir miegame. Toks gyvenimas turi savotiško žavesio.
Būdavo, policija sustabdo mus pasienyje ir spokso kreivai į trenerį lyg į kokį haremo vadą. Juk keturios blondinės sėdi kemperyje. Pareigūnai dažnai mūsų paklausdavo, ar žinome, kur važiuojame. Iš tiesų maršrutą žinome gerai, nes kasmet keliaujame į tas pačias vietas Ispanijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Vokietijoje ir kitur.
Pastaraisiais metais su treneriu nebevažinėju, nes gyvenu kitur ir kitaip. Dabar jau aš kaip ponia atskrendu į varžybų vietą, kur manęs laukia laivas. Lieka tik jį surinkti ir paruošti varžyboms. Ačiū treneriui – jis mūsų patikimas vairuotojas, virėjas ir patarėjas. Kartu esame jau 16 metų.
Laivai. Mūsų laivai paprasti. Vadinasi jie „Laser Radial” ir varžosi vienoje iš aštuonių olimpinių klasių. Burlentė ir „Laser” yra mažiausiai lėšų reikalaujančios klasės. Šiuos laivus lengviausia transportuoti, todėl jie ir yra populiariausi pasaulyje. Taip pat ir Lietuvoje.
Mūsų sporto mokyklose rengiami sportininkai tik trims olimpinėms klasėms – „Laser Radial” (moterų vienvietė), „Laser Standart” (vyrų vienvietė) ir burlentė (ir vyrai, ir moterys). Kitų klasių laivai mums tiesiog per brangūs. Pavyzdžiui, Robertas dabar plaukia „Star” klasės laivu, kuris yra dvivietis ir su kyliu. Vien laivo kaina prasideda nuo 40 tūkst. eurų. O kur dar burių kaina ir transportavimo išlaidos...
Taktika. Per olimpines žaidynes Pekine buvo labai karšta ir pūtė silpnas vėjas, todėl visi buriuotojai stengėsi rengtis minimaliai, kad būtų kuo lengvesni. Londono olimpinėse žaidynėse oro sąlygos bus visiškai kitokios – ten pučia atšiaurūs vėjai ir teka stiprios srovės.
Visi buriuotojai taikosi prie britiškų oro sąlygų – jie priaugo svorio ir sustiprėjo fiziškai.
Aš taip pat labiau akcentuoju fizinį pasirengimą ir, palyginti su Pekino olimpiada, jau priaugau 9 kg. Tai nėra malonus dalykas – ypač moterims (bet siunčiu linkėjimus Beatai Nicholson už jos puikias receptų knygas, kurios karaliauja mano virtuvėje).
Vis dėlto pučiant stipriems vėjams svarbiausia – jėga, svoris ir ištvermė. Kai vėjas nurimsta, fizinis pasirengimas nebetenka reikšmės. Tada jau lengvesni sportininkai įgyja pranašumą ir viską lemia taktika, laivo valdymo technika, patirtis.
Niekada nežinome, kokios sąlygos bus varžybų dieną, nes viską valdo gamta. O ji – nenuspėjama.
Varžybos vyksta penkias dienas, todėl dažniausiai lyderiais tampa tie, kurie stabiliai gerai (pirmajame penkete) plaukia pučiant tiek silpnam, tiek stipriam vėjui. Kažkas yra pasakęs, kad buriavimas – tai tūkstantis smulkmenų, kurių nė vienos negali nuvertinti.
Net ir kiekvienas liūdnas, pajuodęs debesėlis svarbus ir keičia plaukimo taktiką.
Gudrus buriuotojas žino, kad tamsesnis debesis po savimi nešasi stipresnį vėją, todėl reikia plaukti debesies link.
Jau daug prirašiau, ir mano abu vyrai jau užmigo. Rytoj laukia startai – turiu ilsėtis ir aš.
Visiems snieguoti ir kalnuoti linkėjimai nuo Gardos ežero.”
Olimpiečių dienoraščiai – „Lietuvos ryte”
Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms „Lietuvos rytas” paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisisėsti prie kompiuterio ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, plaukikas Giedrius Titenis ir lengvaatletis Rytis Sakalauskas pasikeisdami pasakoja apie pasirengimo olimpiadai užkulisius.
Pergalių sąrašas tampa vis ilgesnis
Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt gimė 1982 m. lapkričio 12 d. Kaune.
2008 m. Pekine ji iškovojo sidabrą ir tapo pirmąja Lietuvos buriuotoja per šalies istoriją, laimėjusia olimpinį medalį.
2006 m. Europos čempionate G.Scheidt buvo antra.
Vokietijoje pasibaigusiame pasaulio „Laser” klasės čempionate lietuvė pirmąsyk tapo pasaulio čempione.
Su vyru – Brazilijos buriuotoju R.Scheidtu, kuris trejose olimpinėse žaidynėse yra laimėjęs 2 aukso ir 2 sidabro medalius, Gintarė augina pustrečių metų sūnų Eriką.