Jau antrą savaitę irkluojame Zarneno ežere netoli Liucernos. Esu čia pirmąsyk buvęs dar prieš 10 metų.
Neblogai pažįstu Šveicariją ir mėgstu jos fantastišką kraštovaizdį. Bet jeigu atvirai, po trijų treniruočių stovyklų Ispanijoje iš pradžių čia buvo labai niūru.
Kai atskridome, orai staiga atšalo iki minusinės temperatūros. Pirmą dieną net negalėjome treniruotis ežere, nes visur buvo pilna sniego.
Po saulėtos Sevilijos mums buvo tikras šokas. Ten pripratome prie 25 laipsnių šilumos, irklavome vilkėdami tik marškinėlius.
Svarstėme, ką reikės daryti, jeigu tokie šalčiai tęsis ilgiau. Kartais pavasarį čia taip nutinka – užeina virš ežero koks ciklonas ir pakimba debesys kalnuose. Bet per porą dienų viskas susitvarkė, dabar – 10–15 laipsnių šilumos, ir kasdien, kaip įprasta, treniruojamės ežere.
Aišku, sąlygos čia nėra tokios kaip Ispanijoje, bet tikrai negalima skųstis.
Gyvename nedideliame kaimelyje Šveicarijos olimpinės rinktinės bazėje. Pirmą savaitę sportavome su šveicarais, bet jie jau išvažiavo ir dabar likome vieni.
Čia turime virtuvę ir patys sau net valgį gaminame – verdame makaronus ir kepame vištieną.
Lietuva. Žiemą ir pavasarį svetur pabėgame dėl vienintelės priežasties.
Lietuvoje neturime kur irkluoti, nes visi mūsų ežerai iki šiol užšalę. Net balandžio pabaigoje Trakuose dar dažnai laikosi ledas, nors lauke jau būna pliusinė temperatūra.
Aš visada rinkčiausi tik Lietuvą, jeigu ne tas 20 cm storio ledas, sukaustęs Trakų ežerus.
Per karjerą mačiau įvairiausių irklavimo bazių, upių, ežerų, bet man treniruotėms nėra gražesnės pasaulyje vietos už Trakus.
Šįmet man irgi siūlo prieš pat olimpiadą išvažiuoti trims savaitėms į Lenkiją – esą ten bus ramiau, pasislėpsi nuo nereikalingo dėmesio. Bet kategoriškai pasakiau – ne. Aš niekur nesijaučiu taip gerai kaip Lietuvoje ir Trakuose treniruotis man geriausia.
Piramidė. Šveicarijoje dabar dirbame daug intensyviau negu Ispanijoje.
Mūsų treniruotės lyg piramidė. Pirmosiose stovyklose stengėmės surinkti kuo daugiau kilometrų, irkluodavome po 40–50 km per dieną, o treniruotės trukdavo 3–3,5 valandos.
Dabar ilgiau kaip dvi valandas jau nesportuojame, tačiau pamažu auga greitis ir galingumas.
Mūsų rankos kiekvieną pavasarį atrodo kaip kokio juodadarbio statybininko, kuris nuo ryto iki vakaro su semtuvu kasa griovį. Jei perbrauktum tokiu delnu moteriai per pėdkelnes, jos tikrai suplyštų.
Bet suskilę delnai, negyjančios žaizdos ar nuospaudos – įprasta mūsų kasdienybė. Kaip ir sloga ar koks nors uždegimas.
Juk treniruojamės gamtoje, ant vandens, neretai būna didelės bangos, drėgna, sušlampame, po to perpučia vėjas, todėl nieko keista, kad prikimba koks nors virusas.
Naujokė. Į Šveicariją man atvežė naują vokišką „Empacher” įmonės valtį.
Toks modelis kainuoja apie 35 tūkst. litų, nelygu kaip sukomplektuotas. Čia panašiai kaip renkantis automobilį – galutinę kainą lemia papildoma įranga. Mašinoje – CD grotuvas ar odinės sėdynės, valtyje – modernūs greičio davikliai ar įvairios gembės.
Kiekviena valtis gaminama atsižvelgiant į konkretų sportininką. Į ją negali atsisėsti bet kas. Visos vienvietininkų valtys turi sverti ne mažiau kaip 14 kg, bet jos skiriasi ir individualiu svoriu, ir grimzda vandenyje, nelygu atleto fiziniai duomenys.
Per stovyklas Ispanijoje dar treniravausi irkluodamas italų „Filippi”. Šios firmos valtis irkluoju pastaruosius šešis sezonus.
Su italais bendradarbiaujame nuo senų laikų, todėl jie atmintinai žino visus mano parametrus, kūno sudėjimą ir irklavimo technikos niuansus.
Ši įmonė man iš viso jau yra pagaminusi gal keturias valtis. 2011-ųjų gruodį jie atvežė į Lietuvą išbandyti dar vieną naują savo modelį. Italai valtį davė veltui – sutarėme, kad jeigu ji man tikrai tiks, galėsiu ją irkluoti ir olimpiadoje.
Meilužė. Mes visur vežamės tik savo valtis. Niekas niekur svetima neplaukia – nei treniruotėse, nei varžybose.
Prie valties juk turi priprasti – reikia nuirkluoti šimtus kilometrų, kad ją iš tiesų labai gerai jaustum. Juk kiekviena valtis turi ir savo charakterį, ir savo eigą, ir savo kaprizų.
Po kiekvienos treniruotės ją sausai išvalau. Patys valtį ir poliruojame.
Bet varžybose draudžiama ją kuo nors ištepti. Svarbiausiuose čempionatuose net tikrinama, ar valtis neaptepliota kokiais nors chemikalais, skysčiais ar riebalais, kurie galėtų sumažinti trintį. Geriausiu atveju valtis gali būti tik nupoliruota saugantis įbrėžimų.
Inžinerine prasme akademinė valtis yra daug sudėtingesnė už baidarę ar kanoją. Ji turi įvairių kampų ir laipsnių, ją reikia individualiai nustatyti pagal kiekvieną atletą, kad jam būtų patogu, kad kojų kampas sėdint būtų vienodas, o irklai neskęstų vandenyje per giliai.
Atsisėdę į valtį mes kojas kišame į specialius prie dugno pritvirtintus batus.
Nei kanojose, nei baidarėse to nėra. Baidarės ir kanojos daromos visiems universalios, o mūsų valtis pagaminti sudėtingiau.
Avarija. Valtį aš paprastai keičiu kas porą metų, nors pajėgiausios užsienio rinktinės tai daro po kiekvieno sezono.
Valtis dėvisi ir sensta, kuo daugiau irkluoji. Ji pagaminta iš specialaus stiklo audinio. Nuo saulės ir vandens šis audinys silpsta, o valtis tampa ne tokia kieta.
Valtys nukenčia ir jas nuolat vežiojant. Būna, kad susiduri su kitais ir ant vandens. Aišku, gamintojai viską sutvarko, užlopo skyles, bet tuomet valtis neišvengiamai pasunkėja ir praranda tam tikras greičio savybes.
Baisiausia, kai valtis transportuojant patenka į avariją – ketverius metus ruošiesi olimpiadai, tačiau prieš pagrindinį startą mašina apvirsta, o valtis sulūžta ar sugenda. Jeigu per varžybas reikia sėsti į naują valtį, tai blogiausia, kas gali nutikti kiekvienam irkluotojui.
Žinau porą lietuvių, kuriems teko išgyventi tokias akimirkas. Man taip, dėkui Dievui, dar nėra nutikę, bet reikia per petį spjauti tris kartus – tfu, tfu, tfu.
Pasirinkimas. Į valtį jau tris mėnesius sėdu kiekvieną dieną po du kartus. Dabar ją glostau dažniau net nei merginą.
Bet valtį išsirinkti ypač atidžiai ir kruopščiai yra taip pat svarbu kaip ir būsimą žmoną.
Neatsitiktinai šįmet nusipirkome pirmąją valtį iš „Empacher”. Būtent vokiečių gamintojai dabar užėmę didžiąją rinkos dalį.
Pernai iš pirmojo vienvietininkų dvyliktuko tik aš, kubietis ir anglas irklavome italų valtis. Likę devyni – vokiečių.
Dauguma pasaulio čempionato prizininkų taip pat irklavo tas vokiškas.
Galbūt „Empacher” valtys stipresnės ir kietesnės, bet kol kas negaliu drąsiai teigti, kad vokiečių valtys geresnės už italų. Pamatysiu, kai Šveicarijoje pasitreniruosiu ir viena, ir kita. Netrukus reikės galutinai apsispręsti, kurią valtį pasirinkti Londono žaidynėms.
Jau gegužės pradžioje dalyvausiu pasaulio taurės varžybose. Ten turėsiu keturis startus. Pabandysiu porą kartų įveikti nuotolį itališka, kitus porą – jau vokiška valtimi.
Tikiuosi, kad po šių bandymų viskas ir paaiškės. Prie italų valties jau esu pripratęs. Jeigu su vokiška nepavyks rasti bendros kalbos, ją pasidėsiu sandėlyje ir pasiliksiu kitam sezonui.
Olimpiečių dienoraščiai – „Lietuvos ryte”
Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms „Lietuvos rytas” paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisisėsti prie kompiuterio ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, plaukikas Giedrius Titenis ir lengvaatletis Rytis Sakalauskas pasikeisdami pasakos apie pasirengimo artėjančiai olimpiadai užkulisius.
Europos čempionas
M.Griškonis gimė 1986 m. sausio 17 d. Vilniuje.
2009 ir 2011 metų Europos čempionas. Pernai išrinktas geriausiu Lietuvos metų sportininku per Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) rinkimus ir populiariausiu – per laikraščio „Sportas” apklausą.
2008-ųjų Pekino žaidynėse užėmė aštuntąją vietą. Pirmasis istorijoje Lietuvos irkluotojas, patekęs į olimpiadą irkluodamas vienvietę valtį.