Gimtadienio išvakarėse Ž. Balčiūnaitė sulaukė juodos dovanos.
Trečiadienį 33-iąjį gimtadienį pažyminčiai bėgikei nepavyko apginti savo garbės.
Sporto arbitražo teismas (CAS) Lozanoje atmetė Ž. Balčiūnaitės apeliaciją dėl Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) sprendimo diskvalifikuoti ją dvejiems metams už IAAF (Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos) Antidopingo taisyklių pažeidimą.
„LLAF 2011 m. balandžio 5 d. sprendimas patvirtintas. Ž. Balčiūnaitė diskvalifikuota dvejiems metams nuo 2010 m. rugsėjo 6-osios iki 2012 m. rugsėjo 6 dienos“, - paskelbė CAS teisėjai, išsiuntę savo nuosprendį ir LLAF, ir bėgikei, ir jos advokatams.
Galutinis ir neapskundžiamas CAS sprendimas užbaigė daugiau kaip 17 mėnesių besitęsusią istoriją, kuri iki šiol skaldo Lietuvos lengvosios atletikos šeimą.
Ž. Balčiūnaitė oficialiai prarado Europos čempionės titulą ir dabar privalės grąžinti aukso medalį ir visas pinigines premijas už pergalę 2010-ųjų žemyno pirmenybėse.
Po pergalingo maratono finišo Barselonoje atlikus dopingo testą Ž. Balčiūnaitės šlapimo mėginyje buvo rasta sintetinio steroido metabolitų.
2011-ųjų balandžio 5 d. LLAF Drausmės komisija diskvalifikavo čempionę dvejiems metams, tačiau dėl antidopingo taisyklių pažeidimo nubausta bėgikė nesutiko su tautiečių sankcijomis ir kreipėsi į CAS.
„Dabar tik truputį liūdna, kad nuo 2011-ųjų balandžio 5-osios sulaukėme tiek nepelnytos kritikos ir užgauliojimų. Nereikėjo pūsti to burbulo“, - įsitikinęs LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis.
Pirmoji lietuviška byla Lozanos teisme brangiai kainavo ir ieškovei, ir atsakovams. Pasak neoficialių šaltinių, bėgikė vien savo gynybai CAS išleido per 200 tūkst. litų, o jos kaltinama federacija – dar didesnę sumą.
- Prezidente, ar CAS sprendimą vertinate kaip savo pergalę? -E. Skrabulio paklausė „Lietuvos rytas“.
- Apie šį sprendimą sužinojau pirmasis Lietuvoje. „Mes laimėjome“, - dar penktadienio vakare gavau žinutę iš mūsų advokato Ciuriche.
Bet pergale tai sunku vadinti. Nepriklausomas tarptautinis teismas tik patvirtino, kad mes neklydome. Mes patys: ir federacija, ir Drausmės komisija - neabejojome, kad šioje byloje priėmėme vienintelį galimą ir teisingą sprendimą.
Bet negali sakyti „op“, kol neperšokai griovio. Kai Živilė mus apskundė, neturėjom moralinės teisės jaustis teisūs, kol nebuvo galutinio CAS sprendimo.
Vasario 1-ąją visą dieną praleidome CAS posėdyje. Girdėjau, ką sako Živilė, jos advokatai, liudininkai ir ekspertai. Jau po to posėdžio Lozanoje man asmeniškai nebuvo jokių abejonių, kad mes kažkur galbūt padarėme klaidą.
Tokio CAS sprendimo mes laukėme. Jis pagaliau galbūt padėjo tašką šioje istorijoje. Užtenka ją eskaluoti, nes nuo to sporto bendruomenei nėra jokios naudos.
- „Buvo daug pagrindo abejoti LLAF skirtos diskvalifikacijos pagrįstumu, ir tos abejonės kol kas neišsklaidytos“, - net po CAS nuosprendžio kalbėjo Ž. Balčiūnaitės advokatas Aivaras Žilvinskas. Bėgikės treneris Romas Sausaitis vakar viešai patvirtino, jog CAS sprendimą ketina skųsti Šveicarijos Aukščiausiajam federaliniam teismui. Ką manote apie tokius pareiškimus?
- Žmonėms kalbėti nėra uždrausta. Nežinau, ką jie dar gali skųsti? Dabar - nebent procedūrinius CAS pažeidimus?
Ačiū Dievui, kad jau tikrai - ne mus. Mes tik padarėme tai, ką privalėjome padaryti. Ir patinka kam nors ar nepatinka, mūsų sprendimas buvo garbingas ir teisingas.
Beje, R. Sausaitis nebuvo CAS posėdyje, negirdėjo, kas ten buvo kalbama, todėl tikrai ne jam reikėtų dabar dar kažką viešai komentuoti.
Kai kalba Živilės teisininkas, man pikta tik dėl vieno – jeigu būtų taip, kaip jis norėtų, tuomet apskritai pasaulyje neegzistuotų jokia dopingo kontrolė.
Kiekvienam atvejui ir kiekvienam sportininkui tuomet galima būtų surasti pateisinimų ir išimčių.
Ačiū Dievui, kad dopingo kontrolė dar egzistuoja. Tik palinkėčiau dopingo kontrolieriams būti dar objektyvesniems visų atletų ir visų šalių atžvilgiu.
Su dopingu būtinai reikia kovoti. Visada prisimenu 2004-ųjų olimpiadą, kai Virgilijus Alekna tapo čempionu. Atėnų stadione tuomet 70 tūkst. žiūrovų matė, kaip laimėjo apgavikas Robertas Fazekašas. Gerai, kad jau tą pačią naktį teisingumas buvo atstatytas.
Gailiuosi iki šiol, kad tais pačiais metais mes iki galo neapgynėme Virgio. Reikėjo jo varžovą būtinai apskųsti IAAF. 2004-aisiais vyko Aukso lyga, o visų 7-ių etapų nugalėtojui buvo skirtas pagrindinis prizas – 1 mln. JAV dolerių.
V. Alekna laimėjo visus etapus, išskyrus vienintelį Ciuriche, kur jis keliais centimetrais nusileido R. Fazekašui. Dėl nesąžiningo varžovo Virgis prarado galimybę pasidalinti Auksą puodą. Federacijai vertėjo apskųsti vengrą, kuris po mėnesio buvo pagautas dėl dopingo.
Džiaugiuosi, kad dopingo kontrolė nuolat tobulėja. Ji labai stipri Europoje ir Australijoje, neatsitiktinai dažniau įkliūna ir JAV atletai.
O jeigu įkliūna lietuvis – tai jau nereikia kovoti? Ar savas – šventa karvė? Jeigu vadovausimės požiūriu, kad mes maža šalis, o mums visur koją kiša ir engia rusai, toli nenuvažiuosime.
Dvigubų standartų čia negali būti. Džiaugiuosi, kad šiuo atveju teisingumas ir sporto garbė nugalėjo.
- Kokios šios bylos pamokos Lietuvos sportui?
- Visada tikėjau, kad sportininkai yra garbingesni už kitų sričių ar profesijų žmones. Ir toliau neatsisakau šios nuomonės.
Živilę kai kuriais klausimais negarbingai elgtis su federacija pastūmėjo jos aplinka.
Nuo pat pirmosios šios nemalonios istorijos dienos Živilę saugojome kaip savo vaiką. Kaip buvęs sportininkas ir federacijos vadovas tikrai nežinau, ką dar daugiau mes galėjome padaryti sąžiningiau ir geriau.
Praleidome ne vieną vakarą kartu ieškodami išeities, kaip ją apginti. Ironiška, kad po to dėl šio savo elgesio jau CAS teisme net sulaukėme jos komandos priekaištų.
Pirma pamoka – tokiose bylose nuo pat pradžios iki pabaigos viskas dabar turės būti forminama oficialiai, kad nekiltų jokių dviprasmybių.
Vieni žmonės laikosi savo žodžio iki galo, bet kitiems žmonėms tas garbės žodis priklauso tik tuo tam tikros situacijos ar pinigų sumos.
Federacija kovos su dopingu dar aktyviau. Nesmerksime atleto tol, kol jis turės galimybių apsiginti, bet nuo šiol nebus jokių išimčių.
Čia negali būti dvigubų standartų. Jeigu paaiškės, kad sportininkas kaltas, jis sulauks pelnytos bausmės. Mes nesilankstysime nei prieš visuomenės nuomonę, nei prieš jos spaudimą.
Tokios bylos liečia ne tik lengvosios atletikos, bet ir visos Lietuvos sporto garbę. O garbė kainos neturi.
- Ar po CAS sprendimo jau bendravote su Ž. Balčiūnaite?
- Kalbėjomės dar grįždami iš teismo posėdžio Lozanoje.
CAS sprendimas turėtų nuraminti visas aistras. Jeigu kažkas kažkam dar buvo neaišku, tai dabar padėtas taškas.
Sportininkė dabar diskvalifikuota. Po rugsėjo 6-osios, kai baigsis Živilės bausmė, ji taps lygiaverte sportininke. Tik jos rezultatai lems, ar ji vėl bus rinktinės narė.
Jokio nepalankaus nusistatymo Živilės atžvilgiu tikrai nebus. Po rugsėjo 6-osios kuo galėsim, tuo padėsim, kaip darėme ir iki šiol.
Visi žino, kad Živilė – labai stipraus charakterio. Jeigu jai užteks jėgų atsikelti ir pripažinti savo klaidas, pamiršti šią istoriją ir kryptingai ruoštis naujiems startams, manau, kad ji dar gali daug ką pasiekti.
Mano kabineto durys jai visada buvo atviros. Jeigu ji norės dabar užsukti, jos tikrai nebus užtrenktos.