Apie ką kalbame? Vadinant daiktus tikraisiais vardais – apie stiprią dviratininkę, grįžusią iš – irgi sakykime taip, kaip yra – vidutiniškai nusisekusio pasaulio čempionato. Apie Simoną Krupeckaitę, kurios olimpiniai nuopelnai Lietuvai stipriai atsilieka nuo, tarkime, Virgilijaus Aleknos, ir klausimas, ar kada nors prilygs bent tam, ką nuveikė Gintarė Volungevičiūtė ar Kristina Poplavskaja.
Ir parašė Simona laišką, kuriame sakė, kad iki šiol bendravimą su laikraščių ir televizijų fariziejais laikė maloniu sau. Laikė – tai reiškia, kad nuo šiol nebelaiko. Dviratininkė turbūt nustebs, bet daugelio fariziejų nuostata – ta pati. Nemeilė tapo abipusė.
Taip, ne visiems. Yra kolegų, kurie sako, kad reikia pagerbti penktadienį vyksiančią S. Krupeckaitės spaudos konferenciją savo dalyvavimu, nes ji atvažiuos net iš Panevėžio. Kontrargumentuoti galima ciniškai – atvažiuoti iš Panevėžio į Vilnių trunka tiek pat, kiek pervažiuoti sostinę rytinių ar vakarinių transporto spūsčių metu. Ir nervų mažiau kainuoja. Kalbėti apie nesmagumą, daugeliui žmonių kilusį dėl to, kad teko vidurnaktį grūstis į oro uostą darbo reikalais ir išgirsti, kad tam, kurį tu rengiesi aukštinti viešoje erdvėje, į visa tai nusispjauti, turbūt nebėra prasmės.
Viskas būtų gerai, jei būtų reglamentuota. Taip, kaip, tarkime, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, kuri yra aiškiai apibrėžusi, kada, kas, kaip ir su kuo. Ne taip, kaip prieš keletą metų pasielgta futbolo rinktinėje, kai komandos žvaigždės pareiškė, jog nebendraus su žiniasklaida – o tai reiškia, su jumis visais – Austrijoje, į kurią ne vienas žurnalistas tik dėl tiesioginio kontakto su savais žaidėjais vyko. Ir juolab ne taip, kaip sidabrinės Simonos atveju.
Sako, Simona nekalta. Sako, jos viešųjų ryšių patarėjai padirbėjo. Tie patys, kurie negailėdami savo ir svetimo laiko reklamavo S. Krupeckaitės kasdienybę iki čempionato pasaulio Australijoje, bet prarado dovaną komunikuoti per pačias varžybas – tada, kai informacijos sklaidos reikėjo sirgaliams ir ypač – pačiai dviratininkei.
„Mes su vyru“. Atvirame S. Krupeckaitės laiške ši formuluotė nuskamba net kelis kartus. Kas jau kas, o vyras – ir treneris – Dmitrijus Leopoldas turėtų žinoti žanro taisykles. Rusijoje, iš kurios jis kilęs, turinčioje šimtus sporto žvaigždžių, taip šokdinti visuomenę galėtų pabandyti – tik pabandyti – vos keli: gal ledo ritulininkas Ilja Kovalčukas, futbolininkas Andrejus Aršavinas, krepšininkas Andrejus Kirilenka, tenisininkė Marija Šarapova. Bet ir jie to nedaro.
Apie treko dviratininkų išrastas bendravimo su visuomene taisykles Lietuvoje, kurioje gal vos pusšimtis žmonių žino tų rungčių, kuriose rungtyniauja S. Krupeckaitė, taisykles, kalbėti neverta. Neverta ir į garsiąją sportininkės spaudos konferenciją klusniai vorele bindzenti.
S. Krupeckaitei reikia atidirbti rėmėjams, kad galėtų laimėti medalius Lietuvai? Gerai. Rėmėjams reikia būti matomiems, kad dviratininkei skirti pinigai nebūtų išmesti į balą? Jokių problemų, tegul televizijos ekranuose mirga jų logotipai.
Bet metodai turėtų būti kiti. Jeigu S. Krupeckaitė nenori bendrauti su žiniasklaida naktį iš antradienio į trečiadienį, žurnalistai gali nenorėti to daryti penktadienį. Taip, pralaimės sirgaliai. Bet tada klausimas – kas viską pradėjo?
Situacija tokia, kai norisi, kad tie patys rėmėjai, kurių logotipais, beje, dviratininkė galėjo apsiklijuoti nuo galvos iki kojų prieš lipdama iš lėktuvo Vilniaus oro uoste ir, net netarusi nė žodžio, turbūt būtų sukėlusi įspūdingą ažiotažą, smagiai skeltų per ausį savo įvaizdžio kūrėjams. Tada S. Krupeckaitei gal ir vėl būtų malonu su fariziejais bendrauti.
P. S. Šio teksto autorius puikiai supranta, kad įsivėlė į apgailėtiną viešųjų ryšių kampaniją, bet tik dėl to, kad ateityje nereikėtų diskutuoti panašiomis temomis. Autoriaus pozicija S. Krupeckaitės spaudos konferencijos klausimu – neiti, nerašyti, nefilmuoti, nekalbėti.