Pasirengimas. Po Achilo sausgyslės operacijos ilgai treniravausi gerindamas fizines savybes. Buvau nuskridęs į Ukrainą pas Mariupolio „Azovmaš” krepšinio klube dirbantį fizinio rengimo trenerį Virgilijų Mikalauską, su kuriuo bendradarbiaujame ne vienus metus. Stiprinau kūną prieš sugrįžimą į aikštę. Tačiau badmintoną pradėjau žaisti tik prieš kelias savaites ir man trūksta laiko pajusti žaidimo ritmą, taktiką ir smūgių stiprumą.
Kiekvieną dieną Peru jaučiausi geriau. Džiaugiausi, kad vėl galiu žaisti ir gyventi įprastu ritmu. Tačiau turnyras parodė, kad sportinė forma dar toli gražu nėra tobula. Pirmosiose rungtynėse nugalėjau Pietų Afrikos atstovą po labai ilgos, 63 minutes trukusios kovos. Jau po kelių valandų žaidžiau antrąjį mačą prieš varžovą iš Kubos. Noro turėjau daug, bet kūnas neklausė. Nevaldžiau kamuoliuko ir kojos nejudėjo taip, kaip norėjau. Nusivyliau, nors supratau, kad stebuklų be gero pasirengimo tikėtis sudėtinga.
Čempionatas. Šį dienoraštį rašau keliaudamas atgal į Lietuvą iš Europos čempionato Švedijoje, kur nuvykau tiesiai iš Peru.
Nuotaika – dviprasmiška. Nors žaidimas gerėja, Europos pirmenybėse pralaimėjau pirmąją kovą slovėnui. Turėjau 3 progas vienu smūgiu baigti rungtynes pergale, todėl pralaimėjimas – ypač skaudus. Kita vertus, šie du turnyrai parodė, ką turiu tobulinti. Džiugu, kad koja tvirtėja kiekvieną dieną ir po sunkių krūvių nejaučiu komplikacijų.
Azija. Kitą savaitę dalyvausiu paskutiniame olimpiniame atrankos turnyre Portugalijoje. Paskui įtampa kiek atslūgs ir bus galima ramiai suplanuoti kitas treniruočių stovyklas bei varžybas. Su treneriu manome, kad būtų neblogai parepetuoti kur nors Azijoje. Ten badmintono kultūra yra ypač aukšto lygio. Kinijoje, Pietų Korėjoje, Indonezijoje, Malaizijoje badmintonininkai yra tikros žvaigždės, o badmintonas – viena populiariausių sporto šakų. Ten labai daug trenerių, žaidėjų, ištobulintų treniruočių bazių. Azijoje badmintonas – kaip Lietuvoje krepšinis. Žaidžia daug vaikų, o nuo kokių 12 metų jie pradeda treniruotis milžinišku krūviu. Tuos, kurie krūvio neatlaiko ir pasitraukia, keičia kiti, ištvermingesni ir stipresni. Dauguma šių šalių vaikų yra kilę iš neturtingų šeimų, tad badmintonas jiems dažnai vienintelis kelias išsikapstyti iš skurdo. Nors skurdo Azijoje mažėja, badmintono principai lieka tie patys. Tarp gausybės vaikų vis atsiranda talentų, kurie atlaiko krūvius ir tampa čempionais.
Labai naudinga treniruotis su azijiečiais. Jie žaidžia savitu stiliumi, dideliu greičiu, smūgiuoja labai stipriai ir tiksliai, todėl siekiant aukštų rezultatų būtina prisitaikyti prie jų greičio, drauge pasitreniruoti. Bėda tik, kad į jų treniruočių centrus patekti sudėtinga. Jie nenoriai atskleidžia europiečiams badmintono paslaptis.
Tikiuosi, kad pavyks nukeliauti į Aziją ir ten padirbėti pusantro mėnesio. Per tą laiką turėčiau gerokai pakelti žaidimo lygį.
Ši kelionė eina į pabaigą. Nors kaskart malonu užsukti į Lietuvą po ilgų klajonių, daug maloniau sugrįžti po pergalių. Apie pralaimėjimus rašyti nėra pats smagiausias dalykas. Kiekvienam sportininkui nemalonu nuvilti žmones, kurie palaiko ir padeda.
Bet po nesėkmių ateina ir pergalės. O po jų malonu prisiminti žmones, kurie tave palaikė sunkiu metu. Ačiū visiems už palaikymą. Ir pats linkiu kitiems Lietuvos sportininkams sėkmės kelyje į olimpiadą. Pirmyn!”
Olimpiečių dienoraščiai – „Lietuvos ryte”
Artėjant Londono olimpinėms žaidynėms „Lietuvos rytas” paprašė penkių mūsų šalies sportininkų prisėsti prie kompiuterių ir rašyti savo olimpinį dienoraštį.
Kiekvieną šeštadienį iki olimpiados buriuotoja Gintarė Scheidt, irkluotojas Mindaugas Griškonis, badmintonininkas Kęstutis Navickas, plaukikas Giedrius Titenis ir lengvaatletis Rytis Sakalauskas pasikeisdami pasakos apie pasirengimo olimpiadai užkulisius.
Olimpinė patirtis
Daugkartinis Lietuvos badmintono čempionas Kęstutis Navickas gimė 1984 metų sausio 13-ąją Kaune.
K.Navickas dalyvavo 2008 metų Pekino olimpinėse žaidynėse ir ten pasiekė aštuntfinalį.