– Dariau, greičiausiai girdėjote apie skandalą mūsų ledo ritulio federacijoje? – pokalbį su D. Kasparaičiu kauno.diena.lt pradėjo nuo karščiausios temos.
– Girdėjau ir tai nebuvo malonu. Apmaudu, kad Lietuvos žaidėjai į pasaulio čempionatą važiavo ne ledo ritulio žaisti. Girdėjau kalbų apie išgėrimus ir jomis tikiu, nes tokio dalyko juk neišlauši iš piršto. O dėl federacijos veiklos – ten jau seniai palaida bala. Kai jai vadovavo Rolandas Bučys, buvo tam tikra tvarka, drausmė, bet pasklido kalbų, kad jis ėmė federacijos pinigus sau.
– Ką jūs manote apie alaus gėrimą per pasaulio čempionatą?
– Visi geria alų, tačiau reikia žinoti ribas. Tarkime, JAV žaidžia profesionalai, žinau, kad per atkrintamąsias varžybas po rungtynių ar prieš jas tikrai niekas alaus neragauja. Kiek truko pasaulio čempionatas? Savaitę. Manau, kad žaidėjai, atstovaujantys savo tėvynei, gali kelias dienas pakentėti be alaus, o federacijos prezidento gimtadienį švęsti po čempionato. Tokio skandalo niekada nebūtų Rusijos rinktinėje, nors šios šalies atstovai mėgsta išgerti. Kai buvau jaunas, ir aš ne visada laikiausi režimo, tačiau visada žinojau, kada ką galima daryti, o kada – ne.
– Naujoji LLRF valdžia ne kartą kvietė ir jus prisidėti prie Lietuvos ledo ritulio plėtojimo. Kodėl delsiate?
– Turite mintyje faktą, kad mane kvietė treniruoti rinktinę? Tada buvau sutikęs, tačiau sušlubavo sveikata. Atidėjau savo trenerio karjerą Lietuvoje, tačiau dabar manau, kad pagrindinė užduotis yra sutvarkyti esamą padėtį. Reikia surasti žmogų, kuris tai sugebėtų padaryti. Pastebėjau, kad besikeičiant federacijos prezidentui vis prasideda teismai. Tai negerai.
– Prieš dvejus metus buvo svarstyta ir jūsų kandidatūra. Ar šįkart nesulaukėte pasiūlymo?
– Tada buvau nusprendęs, kad prezidento pareigas turi užimti žmogus, kuris gyvena ir dirba Lietuvoje. Dabar nemanau, kad būti federacijos prezidentu – labai sunku. Gal ir norėčiau išbandyti savo jėgas einant šias pareigas, tačiau, jei neklystu, dabar federacija tarsi ir neegzistuoja. Ji subyrėjo.
– Pasvarstykime: mokate ne vieną užsienio kalbą, esate gerai žinomas ledo ritulio pasaulyje. Kodėl gi nepamėginus?
– Žinoma, būtų malonu užimti tokias pareigas, tačiau šiuo metu reikia išsiaiškinti, kas ir kaip. Žinau, kad federacija turi nemažai skolų. Jeigu tapčiau prezidentu, ar aš turėčiau tas skolas atiduoti? Esu toks žmogus, kuris kažką gali padaryti ir už savo pinigus, tačiau su skolomis turi dirbti profesionalai.
Manau, kad dirbdamas federacijai pinigų tikrai neuždirbsi, todėl reikia žmogaus, kuris myli ledo ritulį ir nori padėti. Svarbu, kad žmonės ledo rituliui Lietuvoje, norėtų padėti, o aš matau muštynes dėl nesuprantamų priežasčių. Juk ledo ritulys – tai ne krepšinis. Muštis nėra dėl ko. Iš Lietuvos išvažiavau, kai man buvo keturiolika, dabar man – keturiasdešimt. Tai kur visi ledo ritulininkai? Yra Dainius Zubrus ir buvo Darius Kasparaitis.
– Netrukus turėtų įvykti ir LLRF naujosios tarybos bei prezidento rinkimai.
– O man niekas neskambina ir nieko nepraneša. Ar jau žinomi kandidatai į prezidento pareigas? Manau, tai turi būti žmogus, kurį dauguma gerai pažįsta. Mano kandidatūra gal ir būtų tinkama, nors daug kas Lietuvoje manęs lietuviu nelaiko. Suprantu, kas yra ledo ritulys, o finansus juk turi tvarkyti buhalteriai. Svarbu turėti gerą padėjėją, kuris neapgaudinėtų ir dirbtų kartu.