Vis dėlto išgyventa siaubinga avarija nenumalšino merginos aistros motokroso varžyboms. Drąsi 20-metė mergina iš Daukniūnų (Panevėžio rajonas) tapo viena iš geriausių lenktynininkių šalyje tarp dailiosios lyties atstovių.
Meilę motociklams paveldėjo
Karolina šypsodamasi tikino, kad motociklai jai „įaugę į kraują“. Jais Vasiliauskų šeimoje važinėjo ir tebevažinėja beveik visi: abu broliai – dvejais metais jaunesnis Donatas ir trejais metais vyresnis Arvydas, tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis tėtis Arūnas, net seneliai su močiutėmis.
Paauglystėje mergina apie motociklų sportą net negalvojo - keletą metų lankė šokių užsiėmimus Panevėžio moksleivių rūmų mados studijos šokių grupėje "Fiva‘‘. „Iš pradžių motociklu pavežiodavo tėtis ir broliai. Paskui pradėjo mokyti po laukus važinėti. Kai buvau 12 metų, tėtis nupirko „Kawasaki“, bet jis buvo senas ir tinkamas tik pasivažinėti. Paskui iš tėčio iškaulijau, kad nupirktų lenktyninį“, – prisiminė Karolina.
Motokroso lenktynėse K. Vasiliauskaitė pradėjo dalyvauti būdama dar nepilnametė. Pirmame sezone ypatingų rezultatų nepasiekusi, mergina kitam sezonui rimtai rengėsi visą žiemą.
Bet planus sužlugdė skaudi avarija 2010 metų pavasarį.
Į „britvas“ nebegali žiūrėt
Paskutinio skambučio dieną, laukdama šventės iškilmių, tuometė „Minties“ gimnazijos abiturientė K. Vasiliauskaitė susigundė pasivažinėti „britva“ vadinamu „Yamaha“ motociklu. Jį vairavo panevėžietis Raimundas Kaušpėdas.
Pasivažinėjimas baigėsi tragiškai – žuvo motociklo vairuotojas, o Karolina buvo labai sunkiai sužalota. Lūžo dubens kaulai, koja bei plaštaka, nuo to prasidėjo vidinis kraujavimas.
„Pirmus metus sunku buvo apie tai kalbėti, aišku, ir dabar nelengva. Visas smulkmenas prisimenu – kad važiavome 178 km per valandą greičiu, kaip kritome. Pamenu, tuoj po avarijos atsisėdau ir pamačiau 90 laipsnių kampu į šoną pakrypusią ir tabaluojančią koją, netrukus pajutau baisų skausmą, pradėjau raudoti“, – pasakojo K. Vasiliauskaitė.
Gydymas truko lygiai pusę metų. Iškentusi tris operacijas K.Vasiliauskaitė po mėnesio paliko ligoninę, paskui tęsė reabilitaciją sanatorijoje.
Tik grįžusi iš sanatorijos Karolina kartu su tėvu atsargiai po truputį vėl pradėjo važinėti. „Sėsti ant savojo motociklo nebuvo jokios baimės. Tik į „britvas“ nebegaliu žiūrėti“, – prisipažino Karolina.
Specialybės žinios – ir sau
Ta avarija paliko savo pėdsakus.
Sužalota koja ir sugijo. Norėdama atkurti normalią eiseną žiemą ji lankė šokių užsiėmimus.
Metams teko nukelti ir mokslų „Minties“ gimnazijoje pabaigą.
„Po narkozių daug kas užsimiršo, teko kartoti mokslus nuo pradžių. Gimnazijoje mokiausi vidutiniškai, o kolegijoje pirmo pusmečio vidurkis buvo daugiau nei 9 balai.
Po avarijos turėjau daug laiko pamąstyti, kai negali vaikščioti ypač daug visko norisi. Kineziterapiją pasirinkau apgalvotai, man patinka ši profesija. Kai ką galiu ir sau pritaikyti, dabar jau galiu suprasti, kodėl gydant mane buvo skiriami būtent tokie gydomieji pratimai“, – sakė pirmo kurso studentė.
Nusipirko galingesnį motociklą
Mergina neslepia ketinusi „nuspausti stabdį“ ir nebesportuoti, net pardavė motociklą. Tačiau pernai gruodį vis tiktai nusipirko galingesnį 125 kub. cm KTM motociklą.
Tiesa, išsigydžiusi traumas K. Vasiliauskaitė pernai dalyvavo keliose varžybose ir užėmė trečiąją vietą šalies motokroso čempionato moterų grupėje. Taip pat pelnė Panevėžio kolegijos metų sportininkės titulą.
Pirmas šio sezono startas Karolinai buvo sėkmingas – Rokiškio rajone, Ruopiškyje, vykusiose šalies motokroso čempionato atidarymo varžybose ji buvo trečia moterų grupėje.
Motina dukros pasirodymų nežiūri
Nors motociklų sportas tarp merginų nėra itin populiarus K. Vasiliauskaitė džiaugiasi Panevėžyje turėdama dvi treniruočių partneres – Ievą Gustaitytę ir Agotą Zagorskytę. Kartu besitreniruodamos merginos pajunta kovos azartą.
„Tėtis neskatino manęs dalyvauti motokroso lenktynėse, bet ir neprieštaravo. Mama iš pradžių nesutiko, tačiau matydama mano pastangas ir norą jau pradeda palaikyti. Tiesa, varžybose mama nesirodo, kartais tik į treniruotes atvažiuoja“, – sakė Karolina.
Įmonėje „Ortopedijos technika“ vadybininke dirbanti Daiva Vasiliauskienė patvirtino Karolinos žodžius, tačiau teigė neturėjusi kitos išeities, todėl susitaikiusi su dukros aistra motociklams. „Ši mergaitė į gyvenimą įneša tiek džiaugsmo ir visokių rūpesčių, kad kitaip gyventi jau negalėčiau. Be abejo, kaip ir kiekviena mama, bijau, kad dukra nesusižalotų per varžybas, suprantu, kad tai – ekstremalus sportas, visada apie tai galvoju, tačiau po patirtų išgyvenimų suprantu, jog gyvenimas yra pernelyg trapus ir trumpas, kad galėtum drausti ir nurodinėti. Kai pamatau iš treniruočių ar varžybų grįžusią dukrą spindinčiomis akimis ir laimingą, mano rankos lieka surištos“, – sakė D. Vasiliauskienė.
Moteris teigė negalinti žiūrėti į motokroso trasa skriejančią dukrą, todėl niekada nepalaiko jos per varžybas. „Man per žiauru į tai žiūrėti, net ašaros byra, ypač kai motociklais važiuoja maži vaikai“, – prisipažino niekada prie motociklo vairo nesėdėjusi D. Vasiliauskienė.
Ant motociklo sėda ir tėvas
Anksčiau motokroso varžybose dalyvaudavęs šeimos galva Arūnas Vasiliauskas ir dabar garaže laiko galingą „Yamaha“. Grįžęs iš reiso vyras užsiveda savo motociklą, dukra sėda ant savojo KTM ir kartu lekia į netoliese esantį karjerą arba į motokroso trasas Berčiūnuose ir Naujamiestyje.
Pasak Karolinos, itin gerai šią transporto priemonę buvo įvaldžiusi jos senelė iš tėvo pusės Liudvika Vasiliauskienė, siauru tiltu per griovį Daukniūnuose motociklu su priekaba sugebėdavusi pervažiuoti dviem ratais.
Jaunystėje motociklu „Ural“ merginas į šokius vežiojo Karolinos senelis iš motinos pusės Antanas Kavaliauskas, vairuoti nebijodavo ir jo žmona Vita.
„Motociklus turėjo ir tėčio broliai bei pusbroliai, tik vieniems jau praėjo azartas jais važinėti, o kiti vis dar jaučia potraukį. Anksčiau kartu su tėčiu motokroso varžybose dalyvaudavęs jo brolis Dainius ir dabar kartais paprašo motociklo pavažiuoti“, – sakė Karolina.
Rankų nekiša tik prie variklio
K. Vasiliauskaitės draugas Mindaugas Ašakėnas – taip pat motokroso lenktynininkas, atstovaujantis Pakruojo klubui „Robusta“. „Mindaugas tikrai nepriekaištauja dėl mano pomėgio motociklams. Atvirkščiai, turėdamas daugiau patirties jis mane pamoko bei pataria, kaip ir ką geriau daryti, dažnai kartu treniruojamės“, – sakė Karolina.
Tačiau per varžybas ar prieš jas Karolinai su sunkumais tenka kovoti vienai. Bene didžiausia iš jų ta, kad užlipusi ant motociklo mergina kojomis nesiekia žemės, tad prieš startą sustumia žemių kauburėlį, viena koja atsistoja ant jo, o kitą užkelia ant motociklo sėdynės.
K. Vasiliauskaitė sugeba pati parengti motociklą varžyboms – pakeisti ratus, grandinę, perrinkti ir išvalyti guolius. Mergina rankų nekiša tik prie variklio.
Nuo pat sportinės karjeros pradžios trejus metus Biržų „Euroditos“ komandai atstovavusi K. Vasiliauskaitė šiemet pasirinko arčiau namų esantį ir daugiau įvairios pagalbos suteikiantį Panevėžio klubą „Sema“.
Teko sprukti nuo policijos
Viena geriausių šalies lenktynininkių neturi motociklo vairuotojo pažymėjimo. Pasak Karolinos, jis motokroso varžybose dalyvaujantiems sportininkams nereikalingas. „Norėjau išsilaikyti teises, bet viską sumaišė ta nelemta avarija. Vos tik išvažiuoju iš kiemo motociklu, žmonės iškart skambina į policiją, kartą nuo jos teko sprukti abiem su tėčiu.
Dabar motociklu keliais jau nebevažinėju, įkrauname jį į priekabą ir automobiliu nusivežu į motokroso trasą“, – pasakojo K. Vasiliauskaitė.
Pasak sportininkės, mėlynės kūną papuošia po kiekvienos treniruotės, tačiau per varžybas sunkių traumų ir sužalojimų pavyko išvengti. „Kartą per lenktynes Panevėžyje kritau ir išsinarinau kairįjį petį, bet medikai grąžino sąnarį į vietą ir toliau važiavau, kad įskaitytų varžybas. Keliskart trasoje buvo partrenkę varžovai, bet nieko rimto, nors apskritai per sportą ir šokius nebeturiu sveiko sąnario. Vienąsyk per treniruotę buvo nukritęs duslintuvas, gerai, kad nepataikė į ratą“, – pasakojo K. Vasiliauskaitė.