Gintaras Savukynas ir Arūnas Vaškevičius gali papasakoti smulkiausių detalių iš 1997 metų planetos pirmenybių Japonijoje.
Šių metų Lietuvos rankinio rinktinės treneris ir vartininkas ne iš nuogirdų žino, ką reiškia žaisti tarp stipriausių pasaulio komandų.
Prieš penkiolika metų jie patys rungtyniavo Japonijoje, kai lietuviai tarp 24 komandų užkopė į dešimtąją vietą.
„Per atidarymo ceremoniją pačioje arenoje buvo pastatyta ugnikalnio imitacija. Japonai pasistengė, kad viskas nuo atidarymo iki uždarymo vyktų įspūdingai.
Dalyvauti tose pirmenybėse buvo fantastika”, – A.Vaškevičius prisimena pirmenybes, lyg jos būtų vykusios vakar.
Seni vaizdai išnyra prieš akis, nes nuo 2013 metų pasaulio čempionato lietuvius skiria vos dvejos rungtynės su Lenkija, kurių pirmosios rytoj bus žaidžiamos Vilniaus „Siemens” arenoje.
Tačiau atgijusi svajonė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo ranka pasiekiama.
Kartu žaidė visus metus
Pernelyg daug permainų įvyko nuo 1997–1998-ųjų, kai buvo Lietuvos rankinio rinktinės žydėjimo metas.
1998 metais galvas plikai nusiskutę lietuviai dalyvavo ir finaliniame Europos čempionate – irgi vieninteliame šaliai atkūrus nepriklausomybę.
„Nežinau, ką komanda norėjo pranešti tokiomis šukuosenomis. Aš pats nebuvau nusiskutęs – nemačiau prasmės. Galbūt būčiau tai padaręs, jei būtume iškopę į ketvirtfinalį ar pusfinalį”, – sakė tuomet rungtyniavęs G.Savukynas.
Dabartinis rinktinės treneris išsaugojo plaukus ant galvos, nes lietuviai Europoje užėmė devintąją vietą.
Paskui progų žaisti ketvirtfinalyje ar pusfinalyje nebepasitaikė – Lietuvos rankininkai nė karto nebepateko į pasaulio ar Europos pirmenybes.
Nors šiemet lietuviai vėl atsidūrė netoli elito, A.Vaškevičiui ir G.Savukynui 1997 ir 2012 metų komandos labiau skiriasi nei yra panašios.
„Tos rinktinės branduolį sudarė Kauno „Granito” žaidėjai, – pabrėžė A.Vaškevičius. – Mes kasdien kartu treniruodavomės ir buvome gerai susižaidę.”
„Gyvenome, bėgiojome ir valgėme kartu. Tai buvo labai svarbus veiksnys, – vartininkui pritarė G.Savukynas. – Paskui rinktinė niekada nebeturėjo galimybių susižaisti, nes pagrindiniai žaidėjai rungtyniauja skirtingose šalyse ir paprastai kartu susirenka likus kelioms dienoms iki varžybų.”
Trūksta nuoseklaus darbo
Atkrintamųjų varžybų į pasaulio čempionatą burtai irgi nepalengvindavo Lietuvos sugrįžimo į rankinio elitą kelio.
2002 metais grupės barjerą peržengusiems lietuviams kliuvo Rusija, 2010 metais – Norvegija. Buvo pralaimėti visi 4 mačai.
Šiemet burtai suvedė su Lenkija, 2007 metų pasaulio čempionate laimėjusia sidabrą, o 2009 metų – bronzą.
Tačiau G.Savukynas priminė, kad negalima visko suversti burtams: „Norint žaisti tarp stipriausių rinktinių reikia bent vieną tokių komandų nugalėti. Kol to nepadarysime, pasaulio ar Europos čempionate mums – ne vieta.
Galėtume pasiekti šį tikslą nuosekliai dirbdami. Bet kol kas to nuoseklumo, deja, nėra – mūsų žaidėjai yra išsibarstę po Europą. Rankininkų lygis nekyla taip, kaip norėtume.
Prieš keletą metų po kelis lietuvius žaidė stipriausiose pasaulio rankinio lygose Vokietijoje ir Ispanijoje, o dabar taip nebėra.
Vokietijos bundeslygoje neliko nė vieno. Keli rungtyniauja Ispanijoje, tačiau per krizę šioje šalyje rankinio lygis smuko. Čempionų lygoje šiemet žaidė vienintelis A.Vaškevičius.
Į rankinio elitą prasibrauti tapo labai sunku, nes dominuoja tos pačios Balkanų, Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybių komandos.”
Traumos atvėsino optimizmą
G.Savukynas – atviras ir sąžiningas. Trenerio teigimu, Lietuvos rinktinė galėtų pasidraskyti su Lenkija, jei turėtų visus tuos žaidėjus, kurie padėjo atrankos grupėje aplenkti Italiją ir Šveicariją.
Tačiau prieš rungtynes su lenkais informacija iš užsienyje žaidžiančių rankininkų ėmė plaukti tarsi iš kareivių ligoninės.
Vienam – petys, kitam – kelio raiščiai, trečiam – kelis, ketvirtam – Achilo sausgyslė, penktam – nugara, šeštam – pirštas.
„Ir tai yra žaidėjai, kurie daug metų kaunasi mūsų rinktinės pirmosiose gretose, – nusivylimo neslėpė treneris G.Savukynas. – Objektyviai sakant, galimybių neturime daug.”
Nors rytoj žais su rinktine jau ugnį ir vandenį perėję A.Vaškevičius, Nerijus Atajevas, Vaidotas Grosas, Augustas Strazdas, bendražygių traumos atvėsino netgi šių kovotojų ryžtą.
„Optimizmo buvo daug, bet dar Šveicarijoje gavau iš trenerio elektroninį laišką, kad 8 žaidėjai yra traumuoti, – pripažino A.Vaškevičius, praėjusį savaitgalį su Šafhauzeno „Kadetten” tapęs Šveicarijos čempionu.
8 traumuoti žaidėjai yra per daug tokiai komandai kaip Lietuva.
Vienintelis ginklas – kumštis
Po dviejų mačų su Lenkija lietuvių lauks kelionė į pasaulio čempionatą Ispanijoje arba vėl tas pats ilgas ir duobėtas kelias per naujas atrankos kovas.
Ir jei lenkų įveikti nepavyks, nežinia kada vėl pasitaikys dar viena proga atsidurti taip arti pasaulio čempionato.
„Man atrodo, kad suklydome panaikindami rankinio centrus Šiauliuose ir Kaune, – žvelgdamas į Lietuvos rankinio ateitį kalbėjo G.Savukynas. – Tai didelis minusas, nes dabar nėra kaip surinkti jaunų talentų ir jų rengti. Sunku atlikti rimtus darbus, kai jauni žaidėjai treniruojasi klubuose ir į rinktinę susirenka likus kelioms dienomis prieš varžybas. Rankinio raidai būtų naudinga vėl sukurti bent vieną centrą, į kurį būtų galima suburti mūsų rankinio perliukus ir juos ugdyti, kol po laiptelį jie priaugtų rinktinės lygį.”
O kol kas Lietuvos rankininkams lieka vienintelis ginklas kaunantis su tokiais varžovais kaip lenkai.
„Tai komandos kumštis”, – sugniaužęs pirštus tarė G.Savukynas, paklaustas, ar Lietuvos rinktinė turi bent vieną privalumą prieš Lenkiją.
Lietuvos rinktinė
Arūnas Vaškevičius („Kadetten”, Šveicarija), Andrius Gervė („Barnstorf-Diepholz”, Vokietijos 3-ioji lyga), Augustas Strazdas („West Vien”, Austrija), Vaidotas Grosas (Bresto „Meškovo”, Baltarusija), Nerijus Atajevas („Creteil”, Prancūzija), Gintaras Cibulskis („Cuenca”, Ispanija), Aidenas Malašinskas („Granolers”, Ispanija), Vilius Rašimas (Kauno „Granitas”), Aistis Pažemeckas, Vaidas Trainavičius, Skirmantas Plėta (visi – Vilniaus „Šviesa”), Tadas Stankevičius, Benas Petreikis, Jonas Truchanovičius, Karolis Stropus, Gražvydas Juška (visi – Klaipėdos „Dragūnas”), Edvinas Vorobjovas (Kauno „Lūšis”).