***
„Buvo gražus paradas, kai pirmadienį treniruotę nutraukė dūmai. Jau važiuodami į salę matėme šalia išrikiuotą tankų koloną, ir jie paradą repetuoti pradėjo kaip tik per mūsų treniruotę. Tai ir gavome dūmų.
Čia kaip garaže: jei užvedęs variklį neatidarai durų – negerai. Todėl ir teko išeiti iš salės nebaigus sportuoti.
Aš Pietų Amerikoje esu pirmą kartą. Atrodo įdomiai: kai kur daug skurdo, bet yra ir labai gražių vietų.
Tiesa, kol kas Karakasą matome tik pro autobuso langą, nes esame perspėti: negalima niekur eiti, visko gali nutikti. Iki tol buvau girdėjęs daug kalbų apie nusikalstamumą Venesueloje, ir vietiniai tą mums čia pakartojo. Bet kurį nors vakarą gal vis tiek eisime miesto pažiūrėti. Įdomu.
Viešbutis „Gran Melia“, kur apsistojo atrankos turnyre dalyvaujančios rinktinės, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai geras. Kai labiau įsižiūri – ne tobulas, bet neblogas. Maistas - normalus. Nors Hjustone buvo geriau, bet Karakase nesiskundžiu - yra buvę ir blogiau.
Mūsų dienotvarkė čia tradicinė sportinė: viešbutis, autobusas, salė.
Rinktinės stovyklos prasidėjo prieš mėnesį, bet tikrai nėra taip, kad vieni kitam jau įgristume. Man ir per ilgą klubo sezoną nebūna, kad atsibostų tie patys veidai. Kai su visais gerai sutari, tai ir neatsibosta.
Po sezono „Lietuvos ryto“ komandoje poilsio nebuvo daug. Bet aš jaunas žaidėjas ir man dviejų savaičių atostogų užteko.
Karakase kambaryje gyvenu su Tomu Delininkaičiu. Kalbamės daug, apie viską – žodžiu, apie gyvenimą. Jis tik apie merginas nešneka – žmoną turi, todėl negali.
Tiesa, apie praėjusį LKL finalą ir pats stengiuosi nekalbėti, ir Tomas – mano prašymu – taip pat stengiasi patylėti.
Olimpinės atrankos varžybos – jau ant nosies, juntama vis didesnė įtampa. Per treniruotes ir iki šiol rimtai dirbome, o dabar viskas vyksta dar kiečiau.
Maksimaliai koncentruojamės ir tų juokelių vis mažiau. Ateina lemiamas momentas, kai jau reikia žaisti krepšinį.“