„Pagaliau pradėjome kovą dėl kelialapio į Londoną. Kiekvienam sportininkui dalyvauti olimpiadoje – aukščiausia kartelė, kurią įmanoma pasiekti. Darysiu viską, kad tai pavyktų.
Į olimpiadą pretenduoju pirmą kartą. Iki šiol būdavau tik žiūrovas.
Pirmos žaidynės, kurias prisimenu, – Sidnėjaus. 2000-aisiais man buvo aštuoneri ir labiausiai įstrigo tos rungtynės, kai Lietuva vos neaplošė amerikiečių… Atsimenu, kaip Šaras metė ir nepataikė to paskutinio „trajako“…
Truputį atsimenu ir 2004-ųjų olimpiados rungtynes. Bet, aišku, tada man dar vėjai buvo galvoje, nelabai supratau krepšinio svarbos lietuviams.
Vaikystėje nebuvau didžiulis krepšinio fanatikas, kaip kai kurie mano draugai – kad viską sekčiau, žinočiau. Tiesiog man tai atrodė smagus žaidimas, kieme pamėtydavome į krepšį, ir tiek.
O jau Pekino olimpiadą prieš ketverius metus žiūrėjau nuo pradžios iki pabaigos.
Neslėpsiu, man rūpi tik krepšinio rungtynės, kitos šakos - nelabai. Aišku, jei pamatau, kad vyksta kitos varžybos, pasidomiu, kaip lietuviams sekasi, kelintą vietą užėmė.
Iš dabartinės mūsų rinktinės Šarūnas Jasikevičius geriausiai žino, koks svarbus įvykis sportininkui yra dalyvauti olimpiadoje. Jam Londonas būtų ketvirtos žaidynės.
Šaras yra mūsų komandos vedlys. Labai daug matęs, visko patyręs. Dabar labiausiai juntamas tylus Šaro žodis: viskas, vyrai, baikit daryti nesąmones ir juokauti, susikaupkime šimtu procentų. Aš seku visus jo veiksmus ir stengiuosi daryti taip, kaip reikia.
Kai atėjo varžybų metas, visi apskritai pasikeitėme. Kitoks susikaupimas negu pasiruošimo metu.
O tarpusavio santykiai rinktinėje labai geri. Jokių problemų, kad esu jauniausias.
Kiekvienoje komandoje yra, kaip aš vadinu, jaunesniųjų etiketas – kažką atnešti, kažką paduoti. Visi turi tą pereiti ir aš nepykdamas padarau tą, ką liepia.
Jei mane, kaip jaunesnį, patraukia per dantį, visi pasijuokiame, ir tiek. Svarbiausia – mokėti pasijuokti iš savęs, tai – pagrindinis humoro jausmo požymis.
Laukiu savo valandos, kai pats galėsiu patraukti kitus per dantį.“
