Krepšinio profesionalams gyvenimas viešbutyje – tokia pat kasdienybė kaip daugeliui rytinis kavos puodelis. Bet ir kasdienybė gali turėti įdomių prieskonių, Karakase įsitikino Lietuvos rinktinės nariai.
Šarūnas Jasikevičius niekada neieško žodžio kišenėje. Neieškojo ir vos atskridęs į olimpinį atrankos turnyrą Karakase.
„Viešbučio apylinkės tokios, kad neverta kojos į lauką kelti. Vakar pavažiavome kokių 15 minučių ir matėme labai gražių vietų. O ten, kur mes apsistoję… Jau geriau gyventi Panevėžyje su tuo kvapu, kaip buvo pernai“, - toks buvo pirmasis Lietuvos rinktinės įžaidėjo įspūdis iš Venesuelos sostinės.
Juokaudamas Šaras truputį perdėjo. Penkių žvaigždučių „Gran Melia“ tikrai niekuo nedvokia. Kitaip nei toje kaimo turizmo sodyboje šalia Panevėžio, kur Europos čempionato grupės varžybų metu gyveno Lietuvos krepšininkai ir kurią pasiekdavo smarvė iš netoliese esančių nuotekų dumblo valyklos.
Tačiau penkios žvaigždutės Karakase yra kas kita nei, tarkim, Barselonoje. Ypač jei sugalvotum pravėdinti galvą ir pasidairyti aplink viešbutį.
Pasivaikščioti – į prekybos centrą
Didžiuliame „Gran Melia“ apsistojusios visos 12 atrankos turnyre dalyvaujančių rinktinių.
Artėjant prie viešbučio gatvė, kurioje išrikiuoti komandas vežiojantys autobusai, tampa panaši į karinio objekto prieigas. Kariškiai, pareigūnai įvairiausiomis uniformomis. Visi – ginkluoti, dauguma – su automatais.
Saugumas. Šis žodis kalbant apie atrankos turnyrą skamba taip pat dažnai kaip krepšinis ir jau įgriso, bet Karakase visi perspėti: nuolat galvokite, kur einate, nes banditai nesnaudžia. Todėl niekas ir nepuola eksperimentuoti, kaip yra iš tikrųjų.
Kai kas sako, kad totalus kriminalinio Karakaso įvaizdis – perdėtas. Bet kažin, kai matai daugiabučius, kurių visų penkių aukštų langai grotuoti. Tarsi Lukiškėse.
Žinoma, krepšininkai čia atvyko ne turistauti, bet kovoti dėl olimpinio kelialapio. Tačiau visą laisvą laiką tūnoti viešbutyje – slegiama, ir apie tai garsiai kalba įvairių komandų atstovai.
Todėl lietuviai ir kiti užsieniečiai pramynė taką į greta „Gran Melia“ esantį šešių aukštų prekybos centrą. Jame – žmonių šurmulys, gyvenimas verda ir tai – šiokia tokia pramoga.
„Niekur kitur neiname“, - šyptelėjo Paulius Jankūnas.
A. Sabonis – su žmona ir dukra
O kaip pats viešbutis?
„Normalus“, - sako Robertas Javtokas.
Lietuvos rinktinės „centras“ kambaryje gyvena vienas. Kaip ir Š.Jasikevičius, Linas Kleiza, Darius Songaila, Jonas Mačiulis bei Rimantas Kaukėnas.
Dviviečiuose apsistoję Jonas Valančiūnas su Tomu Delininkaičiu, Paulius Jankūnas su Mantu Kalniečiu ir Deividas Dulkys su Martynu Pociumi.
Kaip sako rinktinės vadybininkai, komandos apgyvendinimas – kūrybinis procesas be specialių taisyklių.
Ypatingų pageidavimų, kas su kuo įsikurs, krepšininkai nereiškia. Priklauso nuo to, kiek kambarių komandai skiriama, vyresni, ilgiau rinktinėje žaidžiantys vyrai gauna vienviečius.
Yra tokių, kurie nemėgsta vienumos ir pageidauja dviviečių.
Rinktinės treneriai gyvena po vieną, kitas personalas – po du. Vienas kambarys, kuris skirtas komandos medikams ir masažuotojams, juokais vadinamas ligonine: ten krepšininkai vaikšto į procedūras.
„Gran Melia“ apsistojo ir Arvydas Sabonis. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentui Karakase kompaniją palaiko žmona Ingrida ir dukra Aušrinė.
Nesklandumai – lygioje vietoje
Įprasta, kad penkių žvaigždučių viešbučiuose dirba išmuštruotas personalas. Bet „Gran Melia“ darbuotojai atrodo pakankamai atsipalaidavę.
Nežinia kaip - tragedija ar komedija - galima būtų pavadinti Graikijos rinktinės istoriją, kai įsikelti į kambarius jiems prireikė kone pusdienio.
Lietuviai buvo apdairesni. Rinktinės administratorius Žydrūnas Vilenčikas į Karakasą iš Hjustono atskrido anksčiau ir dvi dienas po šešias valandas praleido viešbučio priimamajame derindamas, atrodytų, elementarius apgyvendinimo reikalus.
Rezultatas – komandos nariai kambarių raktus iš jo gavo jau oro uoste. Bet rinktinės vadovo Antano Guogos vis tiek laukė netikėtumas: pakilęs į jam skirtą kambarį, ten jau rado įsitaisiusį Naujosios Zelandijos atstovą.
Nepaisant to, kad FIBA rekomendavo kiekvienos komandos narius įkurdinti tame pat aukšte, Karakaso viešbutyje – makalynė. Lietuviai išmėtyti po tris aukštus.
Reikia ar nereikia sumokėti?
Laisvą laiką krepšininkai leidžia su kompiuteriais rankose. Kambariuose yra bevielis ryšys, prie kurio prisijungti reikia su slaptažodžiu.
48 val. interneto viešbutyje įprastai kainuoja 50 JAV dolerių. Tačiau organizatoriai sakė, kad turnyro dalyviams šį paslauga – nemokama.
Ar tikrai, kol kas neaišku. Mat Lietuvos rinktinė pasimokė iš istorijos apie esą komandoms nemokamą treniruoklių salę. Kai keli mūsų krepšininkai sumanė ten pasimankštinti su fizinio rengimo treneriu, staiga paaiškėjo, kad žmogui įėjimas į salę kainuoja 35 dolerius.
Vestibiulyje bevielis ryšys išties nemokamas, bet su juo nelabai ką nuveiksi – trūkinėja kone kas minutę.
Valgiu patenkinti ne visi
Visos 12 rinktinių valgo didžiulėje salėje prie atskirų ilgų stalų.
„Skanu, tik patiekalų pasirinkimas mažokas“, - sakė R.Javtokas.
Makedonijai atstovaujantis „Lietuvos ryto“ legionierius Predragas Samardžiski kategoriškesnis: „Jei ateini valgyti, kai prieš tave čia pietavo trys rinktinės, nelabai būna likę, ką valgyti“.
Tokia yra krepšininkų buitis Karakase. O svarbiausi dalykai vyksta „Poliedro“ arenoje, iki kurios Lietuvos rinktinės autobusas, lydimas keturių ginkluotų policininkų ant motociklų, nuvažiuoja maždaug per pusvalandį.
