„Ruošiamės ketvirtfinalio mačui su Puerto Riku. Prieš tokias svarbias rungtynes yra ir nervų, ir įtampos. Bet kažkaip reikia su tuo susitvarkyti. Pralaimėjimas Nigerijai buvo pamoka, reikia ją išmokti ir padaryti namų darbas.
Kęstutis Kemzūra per treniruotes ir komandos susirinkimus dabar dėsto planą, kaip pasinaudoti savo pranašumais žaidžiant su puertorikiečiais.
Jis yra tikrai geras treneris, puikiai supranta ne tik krepšinį, bet ir žmogiškas vertybes. Per treniruotę ar rungtynes K. Kemzūra gali būti vienoks, o už aikštės ribų – visai kitoks.
K. Kemzūra - griežtas, tačiau nerėkauja bet kada: žino, kada duoti velnių, o kada su žaidėju gražiau pašnekėti. Kai jis turi man kažką patarti, tą ir daro.
Dėl trenerio pastabų aš niekada nepykstu. Jo toks darbas – pasakyti, ką darau blogai, kad kitą kartą būtų geriau. Jis – treneris, geriau mato, geriau supranta krepšinį ir turi teisę man duoti nurodymus.
Nuo tada, kai pradėjau žaisti profesionalų komandose, dirbau su devyniais treneriais: Vilniaus „Perle“ – su Mariumi Linartu ir Robertu Štelmaheriu, „Lietuvos ryte“ – su Rimu Kurtinaičiu, Draženu Anzulovičiumi, Aleksandru Trifunovičiumi, Dariumi Maskoliūnu, Aleksandru Džikičiumi, jaunimo rinktinėje – su Kaziu Maksvyčiu, vyrų – su K. Kemzūra.
Su kai kuriais treneriais praleidau labai nedaug laiko, bet visi kažką davė – vieni mažiau, kiti – daugiau. Gal ir nelabai etiška išskirti davusį daugiausiai, bet tai – R. Kurtinaitis.
Krepšinį žaisiu, tikiuosi, dar ilgai, bet baigęs karjerą savęs treneriu neįsivaizduoju. Per sunkus darbas. Reikia labai gerai išmanyti krepšinį, kad galėtum vadovauti kitiems.
Nors žaisdamas turi žinoti, ką per derinius veikia visų pozicijų krepšininkai, vis tiek geriausiai suprantu, ką daryti savoje – vidurio puolėjo - pozicijoje. O treneris galvoja apie viską – kur, kaip kas. Tikrai labai sunkus protinis darbas”.