G. Scheidt – tai antrosios olimpinės žaidynės – 2008 m. Pekine ji iškovojo sidabrą, o abu vyrai dalyvaus pirmą kartą. Ir J. Bernotas, ir R. Milevičius į Pekiną nepateko per itin apmaudų atsitiktinumą. Jiems tereikėjo užimti viena vieta aukštesnę poziciją ir būtų laimėję kelialapiusį olimpiadą.
„Tada Rokas nespėjo atsigauti po traumos. Jis ir dabar kelialapio siekė su „išvaržine“ nugara. Bet dabar jis išmoko kontroliuoti skausmą. Ėjome pas geriausius gydytojus, bet išeitį radome kitur. Nenoriu išduoti. Tik pasakysiu, kad Lietuvoje. Roką gelbsti ir medikamentai, ir masažai, ir psichologija. Žinoma, galima būtų gydytis užsienyje, tačiau ten kainos neįkandamos“, – kalbėjo R. Milevičiaus tėvas ir treneris Marius Milevičius.
Neretai Rokui vienam tenka keliauti į svarbias varžybas. Jis sėda į automobilį, prisikabina priekabą su jachta ir važiuoja. „O mašina – kledaras. Iš Ispanijos į Prancūziją Rokas važiavo naktį, nes strigo stabdžiai, tai norėjo sutikti kelyje mažiau mašinų“, - atskleidė būsimojo olimpiečio tėvas, buriavimo paslapčių mokantis jaunuosius sportininkus.
M. Milevičius džiaugėsi, kad jo sūnui tapus olimpiečiui, pagerės finansinė padėtis ir bus užtikrintas normalus pasirengimas olimpinėms žaidynėms.
Viena geriausių Lietuvos buriuotojų yra ir Roko sesuo Aušra.
Pats Rokas skausmų, su kuriais jam teko susidurti, atkakliai siekiant tikslo patekti į olimpiadą, nesureikšmina.
Sako – skausmai nėra tokie dažni, kad dėl jų mestum mėgstamą sportą.
Su 25 metų buriuotoju kalbėjomės ir apie jo sveikatą, ir apie olimpines žaidynes, ir apie buriavimo skirtingose vietose ypatumus.
- Kokia jūsų sveikata šiuo metu?
- Gera. Nieko man dabar neskauda.
- Kad patektumėte į Pekino olimpines žaidynes, trūko labai nedaug. Iš kur pasisėmėte užsispyrimo ir nekreipdamas dėmesio į skausmus toliau siekėte sporto aukštumų?
- Buvo tokia situacija. Iš pradžių mes Kaune buvome keturi buriuotojai, visi varžėmės tarpusavyje, kuris iš mūsų geriausias. Mane atrinko atstovauti Lietuvai Australijoje, ten ir bandžiau laimėti kelialapį. Likau už olimpinių žaidynių Pekine borto, nes užėmiau viena pozicija žemesnę vietą, negu reikėjo. Bet mano rezultatai buvo gana geri ir finansavimas gana geras. O iš to ketverto likau vienas buriuotojas. Tai ir treniravausi, rungtyniavau. Užsibrėžiau tikslą patekti į Londono žaidynes.
- Tikslą pasiekėte. Ką darysite po olimpiados? Baigsite intensyviai sportuoti?
- Dar nežinau. Kol kas dar neapsisprendžiau. Viena aišku – toli nuo buriavimo nebėgsiu. Tikrai padėsiu jaunajai kartai, treniruosiu, pats gal dar šiek tiek buriuosiu. Tiesiog gali praeiti laiko, kad atgaučiau sveikatą.
- Ir vis dėlto – kaip pavyksta nugalėti skausmus? Negi buriuojant nėra daug fizinio darbo?
- Kaip ir kiekvienam sportui, buriavimui reikia fizinio darbo. Bet skausmai nekamuoja nuolat. Galbūt užklumpa fiziškai nuvargus, bet nuolatinių skausmų nėra. Kai pradeda skaudėti, yra specialūs pratimų rinkiniai, priemonės. Per tiek laiko sistema, leidžianti pašalinti traumos padarinius, mano atidirbta puikiai.
- Londone buriuosite kita jachta nei namie.
- Mes jau esame pripratę prie jachtų kaitaliojimosi. Kiekvieną kartą, išskyrus pastarąjį pasaulio čempionatą, mes gauname naujus laivus ir plaukiame ne su sau įprastais, bet su visiškai naujais. Tai suprantama, juk regatos vyksta įvairiuose žemynuose, o jachtą pergabenti iš vieno į kitą nėra lengva. Nors „Laser“ statytojai tvirtina, kad jie gamina vienodas jachtas, iš tiesų tai – dalis loterijos, nes skiriasi ir patys laivai, ir stiebai, ir burės. Tačiau tokios sąlygos sudaromos visiems ir nieko čia nepakeisi. Vis dėlto mūsų sporto sėkmės veiksnys mažesnis negu penkiakovininkų, kuriems žirgas skiriamas traukiant burtus.
- Ką pasakytumėte apie buriavimo padėtį Lietuvoje? Tai turėtų būti brangus sportas.
- Galbūt pradėti buvo gana brangu. Bet dabar Kaunas yra gerokai pažengęs į priekį ir vaikui imtis buriavimo labai paprasta. Tėveliams tereikia investuoti į jo aprangą. Mano pradžia buvo kitokia – tėvai įsitraukė į šį sportą, pradėjo mus vežioti, sportavome visa šeima, vis dėlto tada buriavimas nebuvo taip išplėtotas. Dabartinės Gintarės pergalės, „Ambersail“ projektai labai didina šio sporto populiarumą ir prieinamumą paprastiems žmonėms. Tad šiuo metu buriavimas Lietuvoje išgyvena didžiulį pakilimą. O tai, kad šis sportas brangus – labiau mitas. Taip, jis darosi nepigus, kai pasieki tam tikrą lygį, bet pradėti vaikui buriuoti tikrai nėra brangu, palyginti su kitomis sporto šakomis.
- Jachtos nėra jūsų asmeninės? Jos priklauso kuriai nors organizacijai?
- Laivai nėra asmeninė nuosavybė. Štai keletą vaikiškų laivų pradžiai mūsų šeima turi. Kažkada mes juos nusipirkome. Kai pasiekiau tam tikrą lygį, klasę „Laser“, jau padėjo valstybė, Kauno miestas. Jie yra nupirkę laivų buriavimo mokyklai. Taip pat prie to prisideda Lietuvos buriuotojų sąjunga. Vis dėlto laivas yra gana brangus. Be to, jam dar reikia bent vieno papildomo stiebų rinkinio, būtina nuolat keisti susidėvinčias bures, virves ir kitus įrenginius.
- Ar buriuotojai bendrauja tarpusavyje?
- Visi mes – draugai. Galbūt iš šalies buriuotojai atrodo uždara grupė, bet iš tiesų mes – labai draugiška bendruomenė, vieni kitus palaikome ir suprantame, kad taip prisidedame prie bendros buriuotojų gerovės. Tiek G. Scheidt, tiek J. Bernotas yra ne tik mano kolegos sportininkai, bet ir tikrai geri draugai.
- Buriuojate įvairiose šalyse, įvairiuose žemynuose. Ar jaučiate skirtumą? Juk ir gamtos sąlygos kitokios, ir vėjai. Ar Londonas – paranki vieta?
- Mes – Gintarė, Juozas ir aš – išmokome buriuoti, išaugome Kauno mariose, čia – mums priimtinos sąlygos. Kartais pasitaiko, kad sąlygos būna panašios, kaip kad dabar buvo Vokietijoje, ir tai mums į naudą. Bet taip būna retai, dažniausiai buriuojame jūrose, vandenynuose, kur vyrauja didelės bangos, srovės, vėjas ir buriuoti nėra taip paprasta. Tai viską koreguoja, todėl sąlygų stabilumo nėra.
- Gėlo vandens telkiniuose buriuoti lengviau negu jūrose?
- Taip nėra. Ne tiek svarbu, ar vanduo gėlas, ar ne, kur kas svarbiau – ar tai uždara vieta. Esant mažai akvatorijai, vėjas dažniausiai labai trūkinėja. Mums pergalę daugiausia lemia posūkiai prieš vėją – tai mūsų taktika, kaip sugebame išnaudoti susiklosčiusias aplinkybes. Gali greitai plaukdamas neišnaudoti vėjo pasisukimo, plaukti blogai taktiškai ir dėl to pralaimėti dar daugiau.
Kelialapių dalybos
R. Milevičius olimpinį kelialapį iškovojo jachtų klasės „Laser“ buriavimo pasaulio čempionate šių metų gegužę Vokietijoje, kur pateko į Auksinį laivyną. Vienos jachtų klasės varžybose olimpiadoje gali dalyvauti tik po vieną šalies atstovą. Iš viso olimpinėje regatoje varžysis 48 klasės „Laser“ burlaiviai. 36 kelialapiai jau buvo išdalyti, o Boltenhagene vykusiame šios jachtų klasės čempionate buvo kovojama dėl kitų 12 vietų Londone.
Užsitikrinęs vietą Auksiniame laivyne R. Milevičius nebegalėjo nukristi žemiau nei riba, garantuojanti Lietuvai olimpinį kelialapį į klasės „Laser“ lenktynes.
Varžybose dalyvavo 168 buriuotojai. Po aštuonių plaukimų jie po 56 suskirstyti į tris laivynus – Auksinį, Sidabrinį ir Bronzinį. Toliau buriuotojai lenktynes tęs atskiruose laivynuose.
Auksiniame laivyne buvo tiek daug olimpinius kelialapius jau turinčių šalių atstovų, kad net Sidabrinio laivyno dalyviai varžėsi dėl 8–9 vietų Londono olimpiadoje.
Pirmuosius du kelialapius į Londono olimpines žaidynes Lietuvai dar 2011 m. pasaulio buriavimo čempionate Australijoje pelnė 29 metų Gintarė Scheidt (jachtų klasė „Laser Radial“) ir 23 metų Juozas Bernotas (burlenčių klasė „RS:X“).
Pasaulio čempionate Australijoje pernai sėkmingai pasirodė jaunesnioji Mariaus ir Jūratės Milevičių atžala – 23 metų Aušra. Ji Perte užėmė 56-ąją vietą „Laser Radial“ klasėje. Šio rezultato užtektų patekti tarp olimpiečių. Bet Lietuva šioje jachtų klasėje turi neieilinio ryškumo žvaigždę – G. Scheidt. Ji planetos pirmenybėse buvo penkta. Todėl A. Milevičiūtei tenka susitaikyti su realybe ir laukti savo galimybės.
