Kęstutis Kemzūra niekada nelinkęs girti ar išskirti vieno krepšininko. Bet po mačo su Puerto Riku olimpiniame atrankos turnyre Lietuvos rinktinės treneris daugiausiai šnekėjo apie Darių Songailą.
206 cm ūgio 34 metų puolėjas per grupės rungtynes su Venesuela buvo žaidęs vos 9 min., o su Nigerija – nė sekundės.
Nurašytas? Nieko panašaus. Ketvirtfinalio dvikovoje atėjo D. Songailos valanda. Fiziškai tvirtas ir labai patyręs krepšininkas tapo tuo inkaru, kuris kritiniais momentais sulaikė svyrantį Lietuvos ekipos laivą.
“Ypač esu dėkingas Dariui. Jis nuveikė milžinišką darbą. Kai Puerto Rikas mus prisivijo, jis daugiausiai prisidėjo stabilizuojant gynybą. O tai stabilizavo ir puolimą”, - kalbėjo K. Kemzūra.
D. Songaila aikštėje išbuvo 16 min., per jas pataikė vienintelį mestą dvitaškį ir 1 iš 2 baudų, atkovojo 5 kamuolius. Tačiau skaičiais neįmanoma pasverti jo grumtynių baudos aikštelėje, paralyžiavusių Puerto Riko bokštus: 222 cm ūgio Peterį Ramosą, 216 cm ūgio Danielį Santiago ir 212 cm ūgio Ricky Rosą Sanchezą
Variantui, kad D. Songaila žais ilgiau buvo rengiamasi. Bet įvykius paskubino Roberto Javtoko ir Jono Valančiūno staigiai susirinktos pražangos. Beje, abu rinktinės “centrai” ketvirtfinalyje nepelnė nė taško, J. Valančūnas prasižengė 5 kartus, R. Javtokas – keturis.
“Žinome, kokia yra D. Songailos patirtis ir kaip jis sugeba žaisti prieš aukštus “centrus”, - po mačo su puertorikiečiais kalbėjo K. Kemzūra. – Pažiūrėkite, kaip jis dirbo: gynėsi ir iš priekio, ir iš už nugaros. Jis žino, kaip atsistoti, kaip apeiti varžovą. Ir iš minuso, kad negalėjome išnaudoti savo aukštų žaidėjų, išgavome pranašumą”.
Paprastai mažakalbis D. Songaila pajuokavo, kad daug laiko sėdėjus jam nebuvo sunku įsitraukti į žaidimą: “Mes žiūrėdami rungtynes nuo suolo daug šokinėjame, kai įmetame. Taip apšylame”.
Pasak puolėjo, jam nieko neįprasto rinktinėje užimti “centro” poziciją: “Klubuose taip būna nedažnai, bet per visą pasirengimo etapą su rinktine žaisdavau ir “ketvirtuoju”, ir “penktuoju” numeriu. Kęstas sakė, kad iš manęs reikės šių abiejų dalykų. Taip, Puerto Riko vidurio puolėjai aukšti, bet ne tokie judrūs. Gerai surikiavome gynybą ir planas suveikė”.
Bet savo indėlio D. Songaila nesureikšmino: “Vienas nelaimėsi. Šiandien reikėjo visų pastangų”.
K. Kemzūra taip pat dėkojo visiems savo žaidėjams. Šarūnui Jasikevičiui – už šaltakraujiškumą rungtynių pabaigoje, kai įžaidėjas įmetė dvitaškį iš po krepšio ir dvi baudas. Jonui Mačiuliui – už agresyvumą: nors jis pataikė tik pusę iš 10 baudų, bet nuolat draskė varžovų gynybą. Rimantą Kaukėną pagyrė, kad šis pagaliau “įeina į žaidimą”.
R. Javtokui – už pasiaukojimą: “Robertas turi problemų dėl čiurnos. Jam suleido nuskausminamųjų, bet vėliau skausmas taip “pramušė”, kad buvo sunku judėti”.
Apie jausmą, kai sirgaliai Karakaso “Poliedro” arenoje nušvilpė mūsų šalies himną, K. Kemzūra sakė:
“Buvo parodyta nepagarba mūsų valstybei, bet svarbiausia, kad mes patys giedojome, mūsų fanai giedojo. Geriausia, ką galėjome padaryti – laimėti”.
“Tačiau pergalė ketvirtfinalyje – ne pabaiga. Turime žiūrėti į rytojų. Dominika - varžovas ne ką prastesnis”, - pridūrė K. Kemzūra.
“Rungtynės po rungtynių reikia gerinti žaidimą. Lengviau nebus”, - artėjant olimpinio atrankos turnyro pusfinaliui kalbėjo D. Songaila.
