Entuziastingai per televizorių stebėjau Europos futbolo čempionatą. Po to mintyse persijungiau iš futbolo į krepšinį ir visą dėmesį skyriau olimpiniam atrankos turnyrui Venesueloje.
Suspaudęs visus pirštus linkėjau mūsų krepšininkams gražių pergalių. Tikėjau, kad dėl kelialapio į olimpiadą Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjai žaidžia iš širdies, negailėdami jėgų.
Manau, nemažai mūsų šalies krepšinio aistruolių vyko į Venesuelą. Dar 1992 metais Barselonos olimpiadoje tribūnose sėdėjo gal koks šimtas ryžtingų lietuvių, kurie be didelių pinigų kišenėse sugebėjo ten patekti, laikė iškėlę didžiulę vėliavą, bangavo, šaukė. Reginys buvo efektingas. Svarbiausia, jog Lietuva buvo jaučiama.
Nevykau į Venesuelą, stebėjau rungtynes teleskopu per Mėnulį (juokiasi). Buvau Strasbūre, po to grįžau į Vilnių. Televizorių šiais laikais galima surasti visur.
Niekada nesiryžtu prognozuoti krepšinio kovų rezultatų. Net politikoje, kurioje šį tą išmanau, sunku ką nors nuspėti. O ką jau kalbėti apie sportą.
Nuo pat kovų Venesueloje pradžios vyliausi, kad mūsiškiai pakovos už savo spalvas. Taip, kaip 1992 metais Lietuvos krepšinio rinktinė kovojo Barselonoje.
***
Krepšinis man, kaip ir visiems lietuviams, nuo vaikystės yra svarbi sporto šaka. Sakyčiau, jog tai daugiau negu sporto šaka. Tai – žaidimas, vienijantis tautą ir pakeliantis dvasią.
Kai buvau gimnazistas, lakstydavau į Kauno sporto halę ir išgyvenau dėl mūsų krepšininkų. Gerai prisimenu svarbiausias rungtynes, žiūrovų entuziazmą, sportininkų užsidegimą siekiant pergalių.
Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje, prie draugo namų ant medinės sienos buvo prikaltas statinės lankas. Mes su draugais po pamokų ten susirinkdavome pamėtyti kamuolio.
Tai buvo Stepo Butauto, Justino Lagunavičiaus laikai. To meto jaunimui šie žaidėjai buvo legendos, vyriškumo pavyzdys.
Vėliau atėjo Arvydo Sabonio karta. Aukso karštligės laikai. Atmintyje liko daug gražių prisiminimų.
Ypač įsimintinas laikas, kai tapome nepriklausoma valstybe. Teko pakovoti, kad mūsų sportininkai galėtų dalyvauti 1992 metų Barselonos olimpiadoje. Lietuvos dalyvavimas buvo blokuojamas. Ir viliojamas.
Į Vilnių atvažiuodavo Rusijos funkcionieriai ir aiškindavo, jog mūsų krepšininkams yra prasmingiau žaisti su Nepriklausomų valstybių sandraugos komanda ir gauti aukso medalius.
Tačiau lietuviai sportininkai nutarė kovoti už savo šalį. Noriu pabrėžti: tai buvo pačių sportininkų sprendimas.
Teko įveikti daug barjerų. Mums buvo aiškinama, jog per vėlai pateikėme paraišką, todėl olimpiadoje dalyvauti negalime. O mūsų paraiška buvo paduota seniai, tiesiog Tarptautinis olimpinis komitetas, ko gero, jausdamas spaudimą iš Rytų, neskubėjo mūsų priimti.
Aš net siūliau variantą: jei neleistų žaisti olimpiadoje, mūsų rinktinė vis tiek vyktų į Barseloną ir ten sužaistų gatvės krepšinį.
Pagaliau Tarptautinis olimpinis komitetas nusileido, jų žodžiais, padarė mums išimtį.
Sportininkams skubiai buvo daromi diplomatiniai pasai, ieškoma finansavimo.
Buvome skurdžiai, neturėjome užsienio valiutos ir mažai ką galėjome padaryti. Atsirado Ispanijoje draugų, kurie finansavo mūsų dalyvavimą olimpiadoje. Ir aš, kaip Aukščiausios Tarybos pirmininkas, privačių rėmėjų geranoriškumo dėka, galėjau vykti į žaidynes.
Dalyvavau lengvosios atletikos finale, kur Romas Ubartas Lietuvai pelnė pirmąjį aukso medalį. Tai – nepamirštama akimirka.
Tokios pačios karštos emocijos liejosi ir garsiosiose krepšinio rungtynėse dėl bronzos medalių.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas suteikė sportininkams galimybę atstovauti sau, kaip tada buvo sakoma – žaisti už savo spalvas. Tiems vyrams tai buvo įkvepiantis dalykas.
***
Per olimpines varžybas gavau marškinėlius, kuriais krepšininkai 1992 metais pasipuošę kopė ant nugalėtojų pakylos atsiimti bronzos medalių. Tie spalvingi marškinėliai buvo su JAV roko grupės „Greatful Dead” („Dėkingieji numirėliai”) emblema ir vaizdavo šokančius skeletus.
Mano marškinėliai buvo kiaurai šlapi, nes po mačo dėl bronzos laistėmės šampanu. Dabar tie marškinėliai yra Sporto muziejuje.
Vienas suvenyras buvo ypač reikšmingas. Po bronzinių varžybų visi krepšininkai gavo gėlių. Sergejus Jovaiša savo puokštę padovanojo mano žmonai Gražinai. Mes ją parsivežėme į Lietuvą.
Gražina ilgai saugojo didelę, gražią, nors ir sudžiuvusią puokštę namuose. Mums tai buvo brangus suvenyras. Po daug metų kažkurių varžybų proga mes tą puokštę atidavėme į Sporto muziejų.
S. Jovaiša žino, jog jo puokštė buvo ilgai ir garbingai saugota. Susitikę pasišnekame, prisimename senus laikus.
Nuoširdžiai bendraujame ir su kitais tų laikų vaikinais. Nepriklausomybės atkūrimo laiku visi kovojome dėl bendro tikslo.
Neseniai Amerikos lietuvis režisierius Marius Markevičius sukūrė dokumentinį filmą „Kita svajonių komanda” apie Lietuvos krepšininkų kelią į 1992 metų olimpines žaidynes Barselonoje.
Tai daugiau nei filmas apie krepšinį. Ir daugiau nei filmas apie Lietuvos istoriją. Tai filmas apie laisvės ir krepšinio šalį. Dvi didžiosios vertybės filme labai aiškiai apibrėžtos.
Šis filmas – stipri mokomoji medžiaga. Mokyti reikia ne žaidimo technikos. Mokyti reikia atkaklumo, drausmės, susitelkimo. Tie vyrai buvo susitelkę tikslui.
Žinojome, jog A. Saboniui skauda koją. Bet jis žaidė iki paskutinės akimirkos, o paskui nepajėgė išeiti atsiimti bronzos medalio. To vyro valia geležinė – ignoruojama fizinė kančia, neklumpama ir neaimanuojama. Štai tokiu būdu ir laimima.
****
Mano žmona Gražina negali žiūrėti rungtynių ištisai. Labai jaudinasi. Ji kartkartėmis užeina į kambarį pasiklausti apie įvykius aikštelėje. Aš papasakoju įdomesnius rungtynių epizodus.
Jeigu dabar man kas nors pasiūlytų draugiškai pamėtyti kamuolį?
Kartą dalyvavau Gatvės krepšinyje prie Seimo. Kažkam buvo įdomu pažiūrėti, kaip Vytautas Landsbergis mėto kamuolį į krepšį. Bet nesu šio žaidimo profesionalas.