Sukdama paskutinį ratą Grinvičo parke Laura Asadauskaitė nerimastingai žvilgčiojo atgal ieškodama artimiausios varžovės silueto. Jo nesimatė. Likus keliasdešimt metrų iki finišo Lietuvos penkiakovininkė jau plačiai šypsojosi ir mojavo tribūnoms, o paskutinius metrus įveikė ne bėgdama, o eidama. Laura Asadauskaitė žinojo - olimpinio aukso iš jos jau niekas neatims.
Lietuvė įspūdingai užbaigė Londono olimpiadą. Visą sekmadienį šiuolaikinės penkiakovės varžybose tarp lyderių buvusi 28-erių L. Asadauskaitė savo persvarą įtvirtino paskutinėje kombinuotoje - šaudymo ir bėgimo - rungtyje. Antra liko ir sidabro medalį iškovojo britė Samantha Murray, o trečia - ilgai antroje vietoje buvusi brazilė Yane Marques.
„Viską gerai dariau nuo pat pradžių, nuo pat pirmosios rungties iki pabaigos. Nepasakyčiau, kad tai buvo sunkiausia diena. Raminau save ir per paskutinę rungtį buvau užtikrinta. Pasakiau sau, kad neatiduosiu niekam šio auksinio meddalio - bus jis mano.“, - po finišo sakė L. Asadauskaitė.
- Kada patikėjote, kad aukso medalis - jūsų? - žurnalistai paklausė L. Asadauskaitės
- Bėgdama antrąjį kilometrą, kai jau praktiškai buvau pirma. Bėgimas - mano stiprioji rungtis. Be to, neišsikroviau iki galo ir žinojau, kad būsiu nepralenkiama.
Fechtavausi labai neblogai, o kitų varžovų fechtavimosi nežiūrėjau. Kai vėliau pamačiau, kad surinkau nemažai taškų, pagalvojau, kad galima bus kovoti dėl medalių. Aišku, apie auksą negalvojau, nes dar nebuvo aišku, koks žirgas paklius. Plaukime pasiekiau geriausią savo rezultatą, bet svarbiausia buvo jojimas.
- Varžovėms nepalikote jokių vilčių.
- Labai gerai pasiruošiau olimpiadai ir, kaip jau sakiau, šiandien viską padariau labai gerai. Galėjau dar daugiau atiduoti bėgime, dar stipriau bėgti, bet to nereikėjo. Nebuvo jokių spragų.
- Bėgdama vis kraipėte galvą - negalėjote patikėti, kad būsite pirma?
- Nežinau. Ir tikisi, ir nesitiki. 18 metų atidaviau šiam sportui, o būdama 16-metė naiviai tikėjau, kad kažkada būsiu olimpinė čempionė. Ir ta diena išaušo - aš tapau olimpine čempione. Ruošiuosi olimpiadai visus metus, bet nesvarbu, kad tu pasiruošei - svarbiausia yra tai padaryti. Aš tai padariau.
- Kokios mintys buvo atvykus į Londoną?
- Čia atvykau prieš keletą dienų. Buvau rami ir kartojau sau, kad svarbiausia - nusiraminti. Aišku, publika audringa ir tai trikdė. Bet stengiausi atsiriboti, atsipalaiduoti, į varžybas žiūrėti žaismingai. Ir viskas pavyko.
- Pirmame raunde vieną iš varžovių numetė ir jums tekęs žirgas. Ar jūsų tai neišgąsdino?
- Žinokit, išgąsdino. Bet žirgas buvo geras ir tai buvo jos klaida. Todėl ir man svarbiausia buvo tos klaidos, išsidėti iki galo. Ir mano pavyko.
- Ar per jūsų karjerą yra buvę taip, kad bėgime startuotumėte pirma?
- Šiemet tai buvo Kinijoje, kai laimėjau pasaulio taurės varžybų finalą. Tada tai buvo pirmą kartą, šiandien - antras ir auksinis.
- Dabar šeimoje turite visų spalvų olimpinius medalius. Užteks? (L. Asadauskaitės vyras, buvęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis Atėnuose iškovojo sidabrą, Pekine - bronzą. - red.)
- Nebūsiu godi, užtenka ir šito medalio. Tokio apdovanojimo linkiu visiems.
– Tai apie Rio de Žaneirą olimpiadoje negalvojate?
– Aš visoms varžovėms linkiu iškovoti aukso medalį, tikrai nesu godi, bet stengiuosi iki galo, o daugiau - kaip Dievas duos. Kas bus toliau, žiūrėsime. Šiandien esu labai laiminga ir man to pakanka. Šiais metais padariau labai daug.
– Ar gali būti dar vienos motinystės atostogos?
– Pagalvosime (juokiasi).
– Ar vyras jau pasveikino?
– Dar nežinau nieko, kol kas nespėjau prieiti iki telefono. Jis namie, Vilniuje, Aš paprašiau, kad jis nevažiuotų į Londoną, nes man taip ramiau startuoti, jo jaudulys persiduoda ir man. Todėl nusprendėme, kad man geriau bus startuoti vienai ir labai gerai. Bet jis namie žiūrėjo, mane palaikė. Labai daug žmonių mane palaikė. Visiems ačiū.
- Kam skiriate medalį?
- Vaikui, žinoma, savo vaikui. Visada sakiau, kad savo dukrai parvešiu šį medalį.