„Teko išklausyti ne vienos valstybės sporto ministrų komplimentų, sulaukiau netgi pasiūlymų tarpvalstybiniam bendradarbiavimui sporto srityje. Įdomu buvo tai, kad ne visi ministrai žinojo, kuriame pasaulio gale apskritai ta Lietuva yra, bet siūlė keistis treneriais įvairiose sporto šakose“, - naujienų agentūrai ELTA sakė iš Londono grįžęs už kūno kultūrą ir sportą atsakingas vidaus reikalų ministras Artūras Melianas.
- Londono vasaros olimpinės žaidynės baigėsi. Kokios Jūsų nuotaikos po olimpiados? Ar visos viltys buvo pateisintos?
- Nuotaikos puikios - džiugina mūsų sportininkų pasiekti rezultatai. Ne tik auksas, sidabras ar bronza, bet ir visos kitos aukštesnės vietos. Nuostabu, kad bendroje valstybių įskaitoje pagal pasiekimus ir gyventojų skaičių Lietuva užima vieną aukščiausių vietų pasaulyje.
Tikiu, jog ši Lietuvai per visą nepriklausomybės istoriją sėkmingiausia olimpiada duos naują impulsą tiek sportininkams, jų treneriams, sirgaliams ir visai mūsų valstybei. Akivaizdu, kad tokiai mažai tautai viskas įmanoma ir pasiekiama, tik reikia įdėti daug darbo.
- Mūsų sportininkus palaikė daug aukštų valstybės politikų, bet taip jau atsitiko, kad būtent Jums nuvykus į Londoną buvo iškovota daugiausia medalių. Iš kur ta sėkmė?
- Jokių stebuklingų vitaminų aš jiems nenuvežiau, tai - pačių sportininkų ir jų trenerių nuopelnas.
Žinoma, tikiu, kad ir juos palaikę sirgaliai prisidėjo prie pergalių. Londono arenose jų nebuvo daug, tačiau Lietuvos vardas skambėjo itin garsiai.
- O Jūs, žinoma, buvote tarp tų sirgalių?
- O kaip kitaip?
Ne tik aš, - maloniai nustebino, kai kanojų irklavimo finale prie mūsų, šešių lietuvių sirgalių, prisijungė ir Didžiosios Britanijos premjeras Deividas Kameronas bei karališkosios šeimos atstovai ir nuoširdžiai palaikė mus ir plojo, iškovojus sidabro medalį kanojos irklavime.
Neslėpsiu, tai tikrai kėlė mano, kaip Lietuvos atstovo, pasididžiavimą mūsų sportininkais, valstybe ir tauta.
- Lietuvai šios olimpinės žaidynės buvo pačios sėkmingiausios ir, regis, dėl rezultatų negali būti daug diskusijų. Vis dėlto - kas labiausiai nustebino?
- Kaip ir visa Lietuva, labiausiai jaudinausi dėl krepšinio. Aišku, norėjosi, kad rezultatas būtų geresnis, bet ne viskas pasisekė. Kita vertus, mūsų krepšinio vyrai stengėsi, aš palaikau juos ir tikiu, kad ateityje turėsime dar ne vieną pergalę.
Kalbant apie staigmenas, jų buvo daug. Tose sporto šakose, kuriose tikėtasi medalių, šiek tiek pritrūko, bet viską atpirko mažiau tikėti laimėjimai. Kita vertus, tiek naujos olimpinės sporto žvaigždės, tiek patirtį turintys sportininkai pasiekė pakankamai aukštų rezultatų. O tai rodo, kad mūsų olimpinė komanda buvo gerai parinkta ir tolygi.
Sporto ministrų elitas Londone su pavydu kalbėjo apie mūsų rinktinės universalumą - ir plaukimas, ir krepšinis, ir lengvoji atletika, ir imtynės, boksas... Mat daugelis šalių tegali pasigirti specifinėmis sporto šakomis, pavyzdžiui, Kenija, Jamaika turi geriausius bėgikus, sunkioji atletika - Artimųjų Rytų šalys ir pan.
Visi buvo išties nustebę, kad Lietuva turi tiek daug sporto šakų atstovų, kurie gali vienodai su visais siekti rezultatų.
- Mūsų olimpiečiams pažadėtos premijos. Ar tai nebus našta šalies biudžetui?
- Sportininkams, olimpinėse žaidynėse užėmusiems 1-8 vietas, taip pat jų treneriams, juos prižiūrintiems medikams, mokslininkams bus skirtos premijos, kurių bendra vertė - apie 3,3 mln. litų. Tikėjomės pergalių, todėl Kūno kultūros ir sporto departamentas buvo numatęs atitinkamą premijų sumą. Ji, beje, nebus viršyta ir nesudarys jokios naštos šalies biudžetui.
Mano požiūriu, tie keli milijonai palyginti yra nedidelė suma, jei įvertinsime, kaip plačiai mūsų sportininkai išgarsino Lietuvos vardą. Tai - nepamatuojama ir neįkainojama. Pagaliau tikrai atsiperka padidėjus dėmesiui mūsų valstybei, kartu ir investicijoms.
- Pasibaigus žaidynėms Jūs išreiškėte viltį, jog mūsų olimpinės rinktinės dvasia lydės ir netrukus Lietuvoje vyksiančius sporto renginius. Tad - kas dar mūsų laukia?
- Pirmiausia - 2012 m. Europos dviračių treko čempionatas Panevėžyje. Tai pirmosios tokio aukšto rango varžybos Lietuvos dviračių sporto istorijoje. Todėl labai svarbu jam tinkamai pasiruošti, sėkmingai užbaigti pradėtus darbus ir padaryti viską, kad Lietuvos vardas plačiai nuskambėtų Europoje.
Kol kas pasiruošimo darbai vyksta sklandžiai, tad labai tikiuosi, kad ir šiuo čempionatu didelėmis raidėmis įsirašysime į pasaulio sporto istoriją.
- Tačiau mūsų dviratininkės iš Londono neparvežė medalių. Tikitės jų Europos dviračių treko čempionate?
- Be jokios abejonės! Namų sienos visada padeda.
Negalime nuvertinti ir Londone pasiektų rezultatų, tik mūsų lūkesčiai buvo labai dideli. Bet neabejoju, - Panevėžyje mums seksis geriau.
- Mūsų taip pat laukia kitais metais vyksiančios IX Pasaulio lietuvių žaidynės. Neseniai tapote šių žaidynių organizacinės darbo grupės vadovu. Ar jau buvo laiko pagalvoti apie jas?
- Teko šia tema bendrauti su lietuvių bendruomenių atstovais kitose valstybėse, ir visi vieningai išsakė nuomonę, jog graži tradicija turi būti tęsiama. Turi būti „atrasti“ ne tik Lietuvoje, bet ir svetur gyvenantys lietuviai. Be to, šios žaidynės yra geriausias būdas visiems susitikti, bendrauti ir vienytis.
- Esate tas žmogus, nuo kurio priklauso kūno kultūros ir sporto politika Lietuvoje, tad norisi paklausti, - ar keisis ir kaip keisis požiūris į sportą po sėkmingo sportininkų pasirodymo olimpinėse žaidynėse?
- Tam tikri žingsniai šioje srityje jau žengiami. Pavyzdžiui, gerokai padidėjo įvairių sporto šakų federacijų finansavimas. Aišku, visada norisi daugiau, ir tai - suprantami norai. Ieškosime galimybių šiems norams įgyvendinti.
Esu įsitikinęs, kad tam yra ne tik rezervų, bet ir efektyvesnių finansavimo metodų. Šiuos dalykus būtina peržiūrėti, o tą dabar ir darome.
- Kurios sporto šakos Lietuvoje, Jūsų nuomone, labiausiai vertos dėmesio?
- Tokios valstybės kaip Didžioji Britanija investuoja į visas sporto šakas, tačiau, mano nuomone, būtina stebėti ir tam tikras tendencijas - kas populiaru šalyje ir pasaulyje, kuo domisi jaunimas, kur didesnis sportininkų ir trenerių potencialas ir pan.
Be to, būtina atkreipti dėmesį ne tik į šiandienos pasiekimus ir rezultatus, bet į būsimą kelerių metų perspektyvą.
- Esate trumpiausiai dirbantis ministras, dirbantis vos daugiau nei šimtą dienų, tačiau, regis, Jūs išjudinote mūsų kūno kultūros ir sporto politiką. O gal tai - atsitiktinumas?
- Tai yra nuoseklus mano kolegų pradėtų darbų tęstinumo ir glaudaus bendradarbiavimo rezultatas. Negaliu prisiskirti nuopelnų, galiu sau kelti tik tikslus, kurių pagrindiniai - daryti viską, kad darbas eitųsi ir nesustotų. Tik nuoseklumas duoda tokių rezultatų.
- Iki Jūsų kadencijos pabaigos laiko liko nedaug. Ką dar ketinate padaryti?
- Nemažai darbų jau padaryta - sutvarkyta irklavimo bazė Trakuose, išvysta krepšinio arenų infrastruktūra, pastatytas naujas futbolo stadionas Alytuje, Panevėžys puikuojasi į pasaulio geriausių penketuką patenkančiu dviračių treku....
Tačiau pripažinsiu, kad veiklos barai sporto srityje platūs. Akivaizdu, kad sporto infrastruktūra vis dėlto lieka vienu iš prioritetinių darbų. Pavyzdžiui, neatleistina, kad Vilnius neturi tinkamo plaukimo baseino.
- Vadinasi, visų žadamas baseinas Vilniuje tikrai bus?
- Kaip sportą kuruojantis ministras dėsiu visas pastangas, kad šis klausimas būtų išspręstas. Ir labai greitai.
