Pirmąją darbo savaitę LTOK būstinėje Olimpiečių gatvėje Vilniuje 46 metų D.Gudzinevičiūtė svečius ir pavaldinius priiminėjo pokalbių kambaryje.
Netrukus ji įsikurs buvusio komiteto prezidento Artūro Poviliūno kabinete. Ten reikėjo tik perdažyti sienas.
Prie LTOK vairo 24 metus stovėjusio A.Poviliūno kabineto sienos nuo suvenyrų ir nuotraukų gausos vietomis išbluko, todėl prireikė nedidelio kosmetinio remonto, ir D.Gudzinevičiūtė kurį laiką buvo priversta dirbti prie kavos stalelio pokalbių kambaryje stiklinėmis permatomomis sienomis.
Prieš savaitę laimėjusi kovą prieš kitą olimpinį čempioną Virgilijų Alekną ir išrinkta LTOK prezidente, buvusi šaulė iškart nėrė į naują darbą. Buvusi, nes dėl naujų pareigų turėjo priimti sprendimą baigti 34 metus trukusią sportininkės karjerą.
„Viskas išėjo natūraliai. Dabar intensyviai ir nesportavau, nes sezonas baigėsi. Netrukus grąžinsiu valdišką ginklą ir leidimą jį laikyti, bet turiu du nuosavus šautuvus ir tikrai dar kiek nors šaudysiu. Pavyzdžiui, savaitgaliais, jei Vilniuje vyks kokios nors varžybos”, – patikino D.Gudzinevičiūtė.
Nuo 12 metų, kai pirmą kartą į rankas paėmė šautuvą, su ginklu ji išsiskirdavo tik trumpam, bet anksčiau ar vėliau turėjo ateiti laikas šaudymui pasitraukti į antrą planą. Tas laikas atėjo anksčiau, nei D.Gudzinevičiūtė planavo, nes dalyvauti LTOK prezidento rinkimuose ji apsisprendė staiga.
Tačiau pergalė kovoje dėl posto ne mažiau svarbi nei pasiektos tranšėjinėje aikštelėje.
„Sportininkui paprastai sunku pasitraukti ir susirasti kitą veiklą. Nemaniau, kad dirbsiu tokį darbą, bet puikiai supratau, kad sportininko karjera neamžina.
O kad visą gyvenimą liksiu susijusi su sportu, žinojau jau prieš gerą dešimtmetį, kai prisidėjau prie LTOK sportininkų komisijos, o vėliau tapau ir vykdomojo komiteto nare”, – tvirtino olimpinė čempionė.
Spintą vėl teko pertvarkyti
Juodaplaukės berniukiška šukuosena ir žibančiomis akimis šypsena 2000-aisiais pavergė Lietuvą, kai rugsėjo 18-osios ankstų rytą pažadino iš Sidnėjaus atsiritusių auksinių šūvių aidas.
Žodžio kišenėje neieškanti šaulė po pergalės olimpinėse žaidynėse buvo priversta išmokti pasakyti griežtą „ne”, susitaikyti su įdėmiai ją sekančiais ir ne visada geranoriškais žvilgsniais, atsirinkti draugus.
Per 12 metų jos juodi plaukai tai balo ir ilgėjo, tai vėl trumpėjo ir tamsėjo.
Olimpinio čempiono premija – 400 tūkst. litų – palengvino buitį: D.Gudzinevičiūtė ir jos vyras Tadas Griniukas įsigijo sodybą 40 km nuo Vilniaus, šaulės spintoje šalia tuzino sportinių kostiumų atsirado ir spalvingų laisvalaikio drabužių. Ji mėgsta išsiskirti: spalvomis, papuošalais, batais.
Tačiau dabar jos spintoje – vėl pertvarka.
„Po rinkimų turėjau perkratyti drabužinę – tiek sportinių marškinėlių, kostiumų, batų ir kuprinių man tikrai nebeprireiks. Turėjau ir vieną kitą oficialų kostiumėlį, nes vis reikėdavo dalyvauti rimtuose susitikimuose, tačiau nuo šiol tokių kostiumėlių reikės daugiau, – šyptelėjo šaulė. – Nors sporto, žinoma, visiškai neatsisakysiu. Nenoriu apkerpėti.”
Prie griežtos dienotvarkės ji įprato sportuodama. Tačiau režimas būdavo kitoks: trys keturios dienos intensyvių treniruočių, tada poilsis ir vėl tas pats ritmas.
„Dabar dirbti teks kasdien, neretai – ir savaitgaliais, bet, patikėkite, žinau, ką reiškia darbas nuo devynių iki šešių”, – prasitaria D.Gudzinevičiūtė.
Jos biografijoje – įrašas, kurį ir pati buvo primiršusi. Baigusi vidurinę mokyklą ji ieškojo darbo ir tapo Elektrografijos mokslinio tyrimo instituto – sovietmečiu slapto objekto – braižytoja.
„Į švarraštį perbraižydavau technikų arba inžinierių brėžinius, schemas. Suprasdavau tik tiek, kad laidas čia išeina, ten įeina. Dirbdama tame institute ne tik išmokau braižyti, ko mokykloje išmokti taip ir neįstengiau. Išmokau rašyti šriftu, pradėjau suprasti brėžinius, įgijau erdvinį mąstymą ir išmokau griežtos drausmės.
Darbo valandos ten būdavo griežtai kontroliuojamos.
Oi, kaip rytais bėgdavome į praėjimo punktą, nes jei bent minutę pavėlavai – tragedija.
Tai buvo labai įdomi patirtis”, – pasakojo D.Gudzinevičiūtė.
Ketveri metai Elektrografijos institute jai netrukdė sportuoti. Kaip netrukdė ir mokslai: teisės studijos Vilniaus universitete, vėliau praktinės psichologijos kursai Prancūzijos koledže Rygoje, trenerio kursai Lietuvos edukologijos universitete Vilniuje.
Kelis dešimtmečius laikydamasi pasaulio šaulių elite, D.Gudzinevičiūtė ieškojo ir mankštos smegenims.
Be to, kad baigė teisę, psichologiją ir įgijo trenerio išsilavinimą, ji dar domėjosi neurolingvistiniu programavimu.
„Visa tai man labai praversdavo sportuojant, nes išmokau susidoroti su įtampa”, – tvirtino olimpinė čempionė.
Nesutarimai – dėl augintinių
Dešimtmečiai aukščiausio lygio sporte atėmė iš D.Gudzinevičiūtės galimybę tapti idealia žmona. Treniruočių ir varžybų tvarkaraščiai nuolat ją išgindavo iš namų.
Naujosios LTOK prezidentės vyras 39 metų T.Griniukas seniai susitaikė su tuo, kad pusryčius ir vakarienę tenka ruošti pačiam.
Vilniaus policijos patrulių rinktinėje 20 metų dirbantis buvęs kulkinio šaudymo meistras svarsto apie pensiją ir naujas pareigas iškovojusią žmoną dabar traukia per dantį: „Išeisiu į pensiją, sumuštinius tau ryte tepsiu.”
„Jis jau pripratęs prie to, kad aš nuolat kur nors skubu, kad nebūnu namuose, todėl ir naujas darbas nieko labai nepakeis.
Mano sprendimą kandidatuoti į LTOK prezidentus jis priėmė kaip savaime suprantamą, todėl labai neburbėjo. Tik kartais pasišaipydavo. Daugiau pyko „padarai”, nes juos valdo emocijos, o Tadas juk protu supranta, kad kitaip nebus”, – sakė D.Gudzinevičiūtė.
„Padarai” – trys katės ir šuo – net neslepia paniekos, kai po nuolatinio lėkimo buvusi šaulė atvažiuoja į sodybą. Florencija, Špilka ir Spurga demonstratyviai atsuka nugarą, o Lordas irgi neskuba prie šeimininkės.
„Bet pyktis greitai praeina, ir vakarop jau visos katės sulipa į lovą, o šuns niekaip negaliu nuo savęs nukrapštyti – sekioja iš paskos prilipęs ir vis veržiasi į mašiną važiuoti drauge”, – šypsojosi šaulė.
Benamės Spurga ir Špilka į D.Gudzinevičiūtės ir jos vyro namus atkeliavo tiesiog iš gatvės, Lordą – didžiulį, bet nepiktą mišrūną skirtingomis akimis – šaulė paėmė iš prieglaudos, o Florenciją vasarai priglausti sodyboje paprašė draugė. Tačiau kažin ar Florencija sugrįš į senuosius namus, nes pajuto laisvę ir nebenorėtų jos atsisakyti.
„Tadas vis paniurna, kad Florencijos atsiradimas – gerai apgalvota diversija.
Neva aš nusprendžiau įtaisyti trečią katę su juo nepasitarusi, todėl sugalvojau istoriją, kad tai tik laikina”, – šypsojosi D.Gudzinevičiūtė.
Nauji augintiniai – dažniausia barnių priežastis buvusių šaulių namuose. Mat olimpinė čempionė, jei galėtų, susirinktų visus benamius. T.Griniukui atrodo, kad ir kelių gyvūnų – jau per akis.
Išmoko pasakyti „ne”
Prieš 12 metų Sidnėjuje, kai tranšėjinėje aikštelėje D.Gudzinevičiūtė, surinkusi 93 taškus, pasiekė olimpinį rekordą ir tapo čempione, ji buvo priversta išmokti svarbią gyvenimo pamoką – išbandymą šlove.
Banke, parduotuvėje ar tiesiog gatvėje ją lydėjo replikos ir geliantys žvilgsniai.
Jai teko bėgioti iš priėmimo į priėmimą – Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje ar net „Ąžuoliuko” choro repeticijų salėje.
„Jaučiau pareigą dalyvauti visur, kur tik kviečia. Namo grįždavau pavargusi ir pikta, per dieną į skrandį įsimetusi kelis saldainius ir išgėrusi kibirus kavos.
Dabar priėmimų irgi bus nemažai, nes yra renginių, kuriuose LTOK prezidentas turi dalyvauti. Tačiau tikrai mokėsiu atsirinkti, kur turėčiau dalyvauti, o kur – nebūtina”, – tvirtino D.Gudzinevičiūtė.
– Kokių renginių organizatoriai gali jums kvietimo ir nesiųsti?
– Iki šiol buvau tik privatus asmuo – sportininkė ir olimpinė čempionė, todėl galėdavau sau daugiau leisti. Kažkada dalyvavau šokių projekte tuometėje Lietuvos televizijoje. Buvo smalsu, kas ten vyks, ir beprotiškai smagu. Dabar tokiame šou tikrai nedalyvaučiau.
Nežadu dalyvauti ten, kur LTOK prezidentui dalyvauti nepritinka ir nebūtina. Jei reikės, televizijoje kalbėsiu apie sporto politiką ar bėdas, bet tikrai neisiu dainuoti ar šokti.
– Esate gera oratorė, nevengianti ir aštrių pareiškimų. Ar dėl naujųjų pareigų rašysite sau kalbas?
– Matyt, reikės susidėlioti bent kokias nors gaires. Pavyzdžiui, per LTOK Generalinės asamblėjos sesiją, kai vyko naujojo prezidento rinkimai, savo kalbą skaičiau, kad pasakyčiau tik tai, kas svarbu, nenuklysčiau į lankas ir negaišinčiau kitų laiko.
Kalbėti galiu ir mėgstu, bet turiu trūkumą – kalbėdama apie tai, kas man aktualu ir svarbu, galiu laiku nesustoti.
Reikės priprasti prie to, kad mano statusas visuomenėje pasikeitė: anksčiau galėdavau pajuokauti aštriau ir drąsiau, nes reiškiau tik savo nuomonę. Dabar esu organizacijos veidas ir mano asmeninė nuomonė gali būti palaikyta viso LTOK nuomone. Todėl mano darbas nebeleidžia, pavyzdžiui, kritikuoti politikų.
– Per sportininkės karjerą įpratote neužsisėdėti vietoje: dėl treniruočių ir varžybų nuolat keliavote po pasaulį, o ir sportuodama namuose pati susidėliodavote dienotvarkę. Ar darbas kabinete neslėgs?
– LTOK prezidento darbas – ne vien kabinete. Olimpinio komiteto vadovas yra viešas ir nuolat matomas. Jam tenka dalyvauti daugybėje renginių, nemažai keliauti.
Pavyzdžiui, jau gruodžio pradžioje su generaliniu sekretoriumi Valentinu Paketūru vyksime į Europos olimpinių komitetų asamblėją Izraelyje.
Buvusio prezidento A.Poviliūno paprašėme vykti drauge, nes ten itin svarbūs asmeniniai ryšiai.
Padedami A.Poviliūno ir patys bandysime juos megzti.
– Dar šįmet dalyvavote Londono olimpinėse žaidynėse, todėl daugeliui Lietuvos sportininkų esate ne tiesiog LTOK prezidentė, bet ir buvusi jų komandos narė, draugė. Nesibaiminate, kad pažįstami atletai ir jų treneriai ims atakuoti prašymais suteikti jiems malonių?
– Per rinkimų kampaniją akcentavau ir dabar sakau tą patį: esu už kolektyvinį sprendimų priėmimą.
Ką aš kaip prezidentė galiu? Nesu saldainių fabriko direktorė, kad dalyčiau saldainius.
Viena LTOK veiklos sričių – padėti sportininkams, tačiau tikrai niekam nesudarysime išskirtinių sąlygų. Stengsimės, kad sportavimo sąlygos būtų geros, bet netoleruosime tų sportininkų, kurie reikalaus geresnio automobilio modelio, nei numatyta padovanoti.
– Esate viena iš dviejų moterų, kurios vadovauja Europos olimpiniams komitetams. Ar nesijaučiate nejaukiai vadovaudama rimtiems vyrams?
– Šaudymas – tokia sporto šaka, kurią daugiausia renkasi vyrai. Aš nuo mažens esu įpratusi bendrauti su vyrais, nes šaulių moterų yra mažai.
Šis sportas mane išmokė su vyrais draugauti. Todėl patekusi į vyrišką kolektyvą nepatyriau jokio streso.
Apie D.Gudzinevičiūtę
Gimė 1965 m. gruodžio 23 d. Vilniuje.
Kalbos: beveik be akcento kalba rusiškai, šia kalba rašo be klaidų; moka italų ir anglų kalbas. Mokykloje mokėsi prancūzų, bet šią kalbą yra primiršusi. Tapusi LTOK prezidente D.Gudzinevičiūtė ieško anglų kalbos dėstytojo, kuris padėtų tobulinti kalbą ne tik jai, bet ir visiems LTOK darbuotojams.
Moterys: D.Gudzinevičiūtė yra viena iš dviejų moterų, vado vaujančių Europos olimpiniams komitetams. Bulgarijos olimpinio komiteto prezidentė – 1988 m. olimpinių žaidynių vicečempionė ir 1996 metų olimpinė čempionė, šuolių į aukštį pasaulio rekordininkė Stefka Kostadinova.
Privilegija: tapusi LTOK prezidente D.Gudzinevičiūtė atsisakė asmeninio vairuotojo, nes pati mėgsta vairuoti.
Suvenyrai: 2000 m. Sidnėjaus olimpinės šaudymo čempionės medalis greičiausiai bus įrėmintas ir pakabintas LTOK prezidentės kabinete. „Kai kas siūlė toje vietoje, kur A.Poviliūnas buvo pakabinęs kardą, pakabinti šautuvą, bet tai – neįmanoma. Tikrus šautuvus kabinti ant sienos yra draudžiama”, – juokėsi D.Gudzinevičiūtė.
Titulas: žurnalas „Stilius” buvo išrinkęs D.Gudzinevičiūtę 2000-ųjų Metų moterimi.