Sportas.info D. Gudzinevičiūtė pasakojo apie darbo kabinetą, žiemos sportą ir mokamas užsienio kalbas.
- Matau plikas kabineto sienas, o kuo jos bus papuoštos ateityje?
- Dar nenusprendžiau, sienos tuščios, nes kabinetą paveldėjau iš buvusio ilgamečio LTOK prezidento Artūro Poviliūno. Čia buvo daugiausia jo asmeniniai daiktai, nuotraukos. Perdažėme tik sienas, norėčiau, kad kabinetas būtų mažiau oficialus, moteriškesnis.
Kol kas čia yra tik Lietuvos žirginio sporto federacijos dovanota pasaga, o laikas parodys, koks bus manasis kabinetas. Planuoju iš namų atsivežti didelę gėlę. Tačiau kol kas mane tenkina ir dabartinės sienos, nes darbų ir be jų turime gana daug.
Čia, kaip ir namuose, daiktai patys atranda savo vietą. Padėti daiktą kartais sunkiau, nei perkelti jį iš vienos vietos į kitą. Kažkas panašaus ir su tomis sienomis. Kažkas ant jų apsigyvens, tik dar neaišku kas.
- Kaip į jūsų naują LTOK prezidentės postą reagavo vyras Tadas Griniukas?
- Jis labai palaikė mane per visą rinkiminę kampaniją, užjautė ir ramino, gamino valgyti. Reagavo teigiamai, nes yra jau užgrūdintas. Jam anksčiau buvo gerokai sunkiau. Tadas yra pernelyg protingas, kad reaguotų į tokius pasišaipymus, kaip „Mr. President“ ar kas nors panašaus. Kol humoras neperžengia įkyrumo ar nuobodumo ribos, viską abu suprantame ir priimame.
Tadas tarnauja policijoje jau daugiau kaip 20 metų, o dabar planuoja išeiti į pensiją. Tačiau tai nereiškia, kad jis nedirbs. Iki šiol Tadas dirbo pamainomis, o tai vis dėlto labai sunkus darbas. Todėl ir svarsto, kad gal jau gana, reikėtų baigti.
Be to, dabar vyras namuose mane matys dažniau, nes anksčiau į treniruočių stovyklas išvažiuodavau mėnesiui ar kelioms savaitėms. Mes taip buvome įpratę gyventi ir su tuo tekdavo susitaikyti – ir tam, kuris dirba pamainomis, ir tai, kuri intensyviai sportavo ir daug keliavo.
- Ar važinėsite A. Poviliūno automobiliu?
- Aš asmeninio automobilio iki šiol neturėjau, kelerius metus važinėju kitai asociacijai, klubui priklausančiu automobiliu, tad jį teks grąžinti. Šiuo metu jau perėmiau mašiną, kuria važinėjo A. Poviliūnas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ji yra pernelyg didelė.
- Visą laiką buvome įpratę jus pačią matyti sėdinčią prie vairo, o kaip bus dabar?
- Aš pati važinėsiu, nemanau, kad man reikia vairuotojo. Jeigu pasitaikys kokia nors situacija, kai prireiks pagalbos, tai ateityje, manau, tą galės padaryti administratorius, suderindamas pareigas. O tokio vairuotojo, kuris rytais mane atvežtų į darbą ir vakarop parvežtų, man tikrai nereikia. Esu įpratusi pati vairuoti.
Mano sporto šakos tokia specifika, kad mašina važiuoti gerokai patogiau, nes reikia vežti šovinius ir ginklą, nereikia mokėti priemokos už papildomą svorį. Sunkiai suvokiu, kam į Taliną ar Varšuvą reikia skristi lėktuvu. Sėdai į mašiną ir nuvažiavai. Tai – laiko taupymas.
- Ar gerai kalbate angliškai?
- Laisvai nekalbu, geriausiai moku lietuvių ir rusų kalbas. Neblogai susikalbu itališkai. Pirmą kartą Italijoje buvau 1988 metais. Man labai patiko italų kalba ir pati pradėjau jos mokytis. Italai labai mėgsta šaudyti, o ir aš šaudžiau itališku šautuvu (jį į rankas paėmiau tais pačiais 1988 m.), itališkais šoviniais, į itališkas lėkšteles ir dėvėjau itališką striukę.
Į Italiją dažnai vykdavau treniruotis. Kai tapau LTOK prezidente, iš Italijos šaudymo federacijos prezidento, kuris yra mano senas geras bičiulis, sulaukiau sveikinimo. Su naujomis pareigomis pasveikino ir Europos šaudymo federacija. Tačiau nemanau, kad mano darbas – išskirti šią sporto šaką iš kitų. Bet kokiu atveju esu pažadėjusi visoms sporto šakoms skirti vienodą dėmesį. Vien tai, kad esu buvusi šaulė, yra gerai šaudymui (šypsosi).
- Ar dabar lieka laiko nuvažiuoti į šaudyklą ir pasitreniruoti?
- Su šaudymu iš tikrųjų atsisveikinau tą dieną, kai buvau išrinkta LTOK prezidente. Tas, kuris taikosi atsisėsti ant dviejų kėdžių, labai dažnai pataiko per viduriuką. Bandyti suderinti ir viena, ir kita, mano manymu, visiškai neįmanoma. O šaudykloje buvau spalio 21 d., ten buvo varžybėlės ir aš aplankiau kolegas.
Šautuvą reikia grąžinti į saugyklą, nes dabar turiu Lietuvos olimpiniam sporto centrui priklausantį ginklą. Nepaisant to, kad turiu visus leidimus, ginklo reikės atsisakyti, nes jo man nereikia. O jeigu kada nors savaitgalį užsimanysiu pašaudyti, turiu nuosavą ginklą. Ta šaudykla, į kurią mane atvedė brolis 1978 m., man tapusi beveik namais. Nors pats pastatas pasikeitė, tačiau aplinka, aikštelės ir pati vieta visą laiką man bus viena svarbiausių.
- Per LTOK Vykdomojo komiteto posėdį išgirdau, kad didesnį dėmesį žadate skirti žiemos sportui. Kokiu būdu?
- Man atrodo, kad žiema niekada nesibaigia, bet tiems, kurie sportuoja, iš tikrųjų trūksta sniego, oro stabilumo. Dėmesys žiemos sportui ir iki šiol nebuvo mažesnis. Pasižiūrėjus į visus finansavimus, gal net didesnis nei kai kurioms kitoms sporto šakoms – žiemos sporto šakų atstovai papildomų lėšų gavo nemažai.
Nesakau, kad labai daug, tačiau bandysime ieškoti įvairių šaltinių, kad žiemos sportas Lietuvoje gyvuotų. Žiemos sportas labai populiarus, tą populiarumą rodo kad ir „Snaigės“ žygiai. Prisimenu laikus, kai pati su slidėmis laksčiau aplink stadioną, ir pagalvojau, o kodėl nepabandžius atgaivinti slidinėjimo užsiėmimų per kūno kultūros pamokas? Pasižiūrėkime, kas žiemą darosi net ant mažiausio Lietuvos kalniuko.
Taip, tie, kas turi galimybę, važiuoja slidinėti į Alpes, bet žmonės slidinėja ir čia. Visa tai reikia palaikyti. Tegu per olimpines žiemos žaidynes ir nebus prognozuojami labai geri sportininkų rezultatai, išskyrus galbūt Agnę Sereikaitę. Iš kitų tikėtis kokio nors stebuklo būtų nerealu... Bet tai yra papildoma proga pasireklamuoti valstybei. Jeigu sportininkai iškovoja teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, mano galva, jie turi važiuoti.
- Artėja geriausių 2012 m. Lietuvos sportininkų rinkimai. Kam jūs skirtumėte pirmenybę: plaukikei Rūtai Meilutytei ar penkiakovininkei Laurai Asadauskaitei?
- Jeigu pasakysiu, ką rinksiu, tai gali būti suprasta kaip rinkiminė agitacija. Tikrai šito neįvardysiu. Geriausių Lietuvos metų sportininkų rinkimo tradiciją su „Lietuvos rytu“ ir „Olifėja“ tęsime toliau. Svarstome ir apie kokias nors kitas nominacijas, darbo grupė dar pasitars, kad ceremonija kiek atsinaujintų.
Viena naujovių – trijų geriausių Lietuvos trenerių rinkimai. Kodėl trijų? Todėl kad labai sunku pasverti trenerio, tobulinančio medalius laimintį jaunimą, ir olimpinių žaidynių medalininko trenerio indėlį. Kalbėjau su Lietuvos trenerių profesinės sąjungos vadovu ir pabrėžėme, kad geriausias treneris nebūtinai turi treniruoti geriausią Lietuvos sportininką. Reikia įvertinti ir kitus trenerius, kurie parengia medalių laimėtojus ir tikrai nėra prastesni už tuos, kurie išugdo olimpinių žaidynių prizininką.