Šią savaitę į Lietuvą iš Afrikos žemyno, tolimosios Etiopijos, kur perplaukė didžiausią šioje šalyje Tanos ežerą, grįžo 54 metų panevėžietis V. Urbonas.
Sportininkui buvo neramu, kad plaukdamas labai drumstame vandenyje nesusidurtų su čia gyvenančiais krokodilais ir hipopotamais.
– Kaip jaučiatės po to, kai perplaukėte dar vieną, šįkart Afrikos žemyne esantį ežerą?
– Jaučiuosi patenkintas, nors ir kiek pavargęs.
Būtų įdomu apskaičiuoti, kiek tonų vandens perstūmiau rankomis.
Juk per dvi dienas įveikiau 49 kilometrus drumstame Tanos ežero vandenyje.
Šis vandens telkinys – didžiausias Etiopijos ežeras.
Jis tyvuliuoja dviejų kilometrų aukštyje virš jūros lygio.
– Ar šis plaukimas pateikė kokių nors netikėtumų?
– Dėl pakrantėje besiturškiančių hipopotamų teko kiek pakeisti numatytą maršrutą.
Mane lydinčio laivo kapitonas, išgirdęs apie ketinimą finišuoti šioje pakrantėje, sumosavo rankomis.
Jis paaiškino, kad ten gyvena daugybė hipopotamų, kurie žmogų gali perkąsti pusiau.
Prieš pradedant plaukimą iš laivo iki kranto mane turėjo nugabenti valtelė.
Tačiau ta valtelė buvo iš meldų, o ją irkluojantis vyrukas svėrė gal 30 kilogramų.
Kai įsėdau į tą papiruso plaustelį, jis apvirto, todėl teko iš vandens gelbėti patį irkluotoją.
– Kaip sekėsi plaukti, ar nebuvo baugu?
– Pirmąsias kelias valandas tikrai buvo nesmagu. Nors ežeras yra gėlo vandens, dėl ištirpusių druskų vanduo yra pilkas, neskaidrus, todėl jame nesijaučiau saugiai.
Po trijų valandų plaukimo jau nebegalvojau apie baimę. Plaukiau 3,5 kilometro per valandą greičiu. Pirmąją dieną plaukimas truko 11 valandų.
Per tą laiką įveikiau 35 kilometrus ir pasiekiau ežere esančią salą. Joje nėra nei elektros, nei interneto.
Paskui sutemo. Saloje esančioje prieplaukoje pasistatėme palapines ir ten pernakvojome. Kitą dieną baigiau maršrutą.
Mane lydintis laivas buvo labai nepatogus.
Per metalinius dviejų metrų aukščio bortus buvo labai sunku įlipti į jo vidų. Mane iš vandens už rankų įtraukdavo du etiopai, laivo virtuvės įgulos nariai.
– Kaip į jūsų užmojį perplaukti ežerą reagavo vietos gyventojai?
– Toks baltojo žmogaus, vietinių vadinamo „farandža”, pasiryžimas stebino Etiopijos gyventojus.
Aš aiškinau, kad mano tikslas – atkreipti dėmesį į gėlo vandens išsaugojimą.
Mano plaukimu domėjosi šios šalies žurnalistai.
Teko dalyvauti labai populiarioje jų šalyje televizijos laidoje „20 minučių su svečiu”.
Po šios laidos daugelis vietos žmonių mus atpažindavo.
– Ar lengvai baltaodžius įsileido vietinės gentys?
– Dėl mūsų vizito su genties vadu tardavosi gidai. Jie turėjo sumokėti už tai, kad galėtume fotografuoti ir stebėti kai kurias genčių apeigas.
Taip pat mums buvo užtikrintas saugumas.
Gaila, bet daugelį archajiškų Etiopijos genčių palietė civilizacija.
Pastebėjome ne vieną kontrastišką vaizdą.
Pavyzdžiui, kaip nuogos genties moterys kalbasi mobiliuoju telefonu.
Mums neįprastai atrodo ir tai, kad daugelis valstiečių žemę aria mediniais arklais, o derlių apdoroja senoviniais būdais. Pamatyti traktorių šioje šalyje – retenybė.
– Kokių dar įspūdžių patyrėte lankydamiesi civilizacijos mažai paliestose gentyse?
– Gidas sutarė, kad mus priimtų Omo slėnyje gyvenanti karingiausia Etiopijos gentis – mursiai.
Daugelis jų – net ir moterys – nešiojasi automatinius ginklus. Vyrai jais medžioja žvėris.
Kitoje gentyje stebėjome jaunuolio įšventinimo į vyrus apeigas. Jose moterys šoka penkias valandas.
Paskui viena jų eina prie atokiau sėdinčių vyrų ir gestais prašo, kad jie jai sušertų maždaug dviejų metrų ilgio vytimi.
Po trumpo judesių dialogo moters prašymas būna išpildomas. Vienas vyras jai smarkiai šeria per nugarą tuo botagu.
Baisu žiūrėti, kaip jos oda plyšta, o iš žaizdos pasipila kraujas.
Mums paaiškino, kad moterys stengiasi turėti ant savo kūno kuo daugiau tokių randų.
Tuomet ji būna brangesnė nuotaka – už ją mokama daugiau.
Įdomu buvo stebėti, kaip į vyrus įšventinamas paauglys ištepamas jaučių mėšlu ir tuomet turi bėgti per jaučių, sustatytų vienas šalia kito, nugaras.
– Kada ketinate baigti akciją „Vanduo – tai gyvybė”?
– Rudenį planuoju perplaukti Šveicarijoje esantį Keturių Kantonų ežerą.
Tai bus baigiamasis, šeštasis, plaukimas.
– O kas toliau? Kokių dar iššūkių sau numatėte?
– Norėčiau sugrįžti ir pagaliau įveikti Lamanšo sąsiaurį.
Taip pat ketinu perplaukti Kinijoje 5 kilometrų aukštyje esantį ežerą.
Dar planuoju plaukti Antarktidoje, o sulaukęs 85 metų dalyvausiu klasikinio triatlono varžybose Havajuose.
Panevėžiečio planas – šeši ežerai
* Ekologiniu projektu „Vanduo – tai gyvybė” V. Urbonas siekia atkreipti pasaulio dėmesį, kad Žemėje senka gėlo vandens atsargos.
* Panevėžietis buvo užsibrėžęs tikslą per penkerius metus įveikti šešis gėlavandenius ežerus skirtinguose žemynuose.
* Sportininkas akciją pradėjo 2009 metais, kai įveikė Pietų Amerikoje esantį Titikakos ežerą.
* 2010 metais jis įveikė Jeloustouno ežerą Šiaurės Amerikoje.
* 2011 metais sportininkas perplaukė giliausią planetoje Baikalo ežerą Rusijoje.
* 2012-aisiais lietuvis įveikė Australijai priklausančios Tasmanijos salos Didįjį ežerą.
* 2013 metais V. Urbonas perplaukė Tanos ežerą Etiopijoje (Afrika).
* Iš viso per šią akciją lietuvis jau nuplaukė 168 kilometrus.
