„Per 2014-ųjų žiemos olimpiadą ketinu atstovauti Tailandui kalnų slidinėjimo rungtyje. Tad dabar treniruojuosi ne tik su smuiku, bet ir su slidėmis”, - dar 2010 metų gruodį „Lietuvos rytui“ sakė V.Mae.
Ji per pokalbį su žurnalistu Ramūnu Zilniu pasidalino idėjomis ir lūkesčiais sporte.
– Kaip jums šovė į galvą mintis dalyvauti olimpiadoje?, - klausė R.Zilnys.
– Suprantu, kad neprilygstu geriausiems slidininkams, tačiau žiūrėdama Vankuverio olimpiadą per televizorių atkreipiau dėmesį, jog joje dalyvauja ir gydytojai ar fotografai, kuriems sportas – pomėgis.
Pamačiau, kaip smagiai šliuožia vienas meksikietis, ir pamaniau – galėčiau ir aš dalyvauti. Pasitariau su tėvu, o jis ir sako – galbūt tave priimtų Tailando rinktinė, juk tavo šaknys yra šioje šalyje. Kreipiausi į olimpinį komitetą, gavau sutikimą, dabar turiu įvykdyti normatyvus – dar pamatysime, ar pateksiu į 2013-iųjų pasaulio čempionatą ir 2014-ųjų olimpiadą.
– Ar į Šveicariją persikėlėte būtent dėl slidinėjimo?
– Ne, tai – sutapimas. Gyventi slidinėjimo kurorte svajojau nuo keturiolikos. Kone visą gyvenimą praleidau didžiuliuose miestuose, bet nesijaučiau 100 procentų tikra, kad man ten patinka. Iš slidinėtojų kurorto kilęs mano mylimasis Lionelis Catalanas – su juo draugauju 11 metų. Kasmet porą mėnesių praleisdavome slidinėdami. Man tai taip patikdavo, kad panorau tokioje vietoje gyventi visus metus.
Miestelis, kuriame gyvenu, tylus ir ramus.
Turime nuostabų namą ir, man atrodo, niekada nesijaučiau tokia laiminga. Kartais netgi norisi įsižnybti – ar aš nesapnuoju.
Žinau, kad jau esu suaugusi, tačiau vis dar kaip vaikas džiaugiuosi Kalėdų stebuklais. Gyventi tokiame kalnų miestelyje – tas pat, kas kasdien švęsti Kalėdas.
- Didelius turtus susikrovėte iš grojimo. Slidinėdama galite patirti traumą ir susižeisti rankas. Ar to nebijote?
– Rizikos nebijau – gyvenimas tam per trumpas. Juk rizikavau ir savo karjeroje – galėjau patogiai toliau groti klasiką, tačiau ėmiausi kurti ir atlikti kitokią muziką. Kartais geriau klausytis savo širdies, o ne proto.
