Gausiai iliustruotoje knygoje atgyja Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui skirtos odisėjos vaizdai, nuotaikos, buriuotojų prisiminimai, susitikimai su užsienio šalyse gyvenančiais lietuviais. Šiame žygyje per visus pasaulio vandenynus dalyvavo 120 įvairaus amžiaus ir profesijų jūrų buriavimo gerbėjų.
Kauno buriuotojų šeimoje išaugęs, jachtos kapitono diplomą įgijęs P.Kovas parašė įdomią knygą. Ne tam, kad kažkam įrodytų mokąs gerai valdyti ne tiktai per bangas šokinėjančius burlaivius, bet ir plunksną. Jo beletristiniais gebėjimais neabejota ir anksčiau - BTV, LNK, TV3 televizijų kanalams anksčiau vadovavęs P.Kovas sukaupė nemenką kūrybinio darbo patirtį. Dabar dirbantis verslo konsultantu, skaitantis paskaitas autorius, atsigręždamas į savo praeitį, prisipažįsta, kad ne vienas įdomesnis televizijos projektas buvo subrandintas būtent jachtoje.
„Ši knyga - kolektyvinio darbo rezultatas. Kai po šios odisėjos su bendražygiais mokyklose, darbovietėse ir klubuose pasakodavau apie plaukimą, pajutau, kad įdomu ne tik klausytojams, bet ir man pačiam - darsyk pasidalyti patirtimi. Tie pokalbiai išsitęsdavo iki penkių valandų, sulaukdavau vis daugiau klausimų, todėl sumąsčiau viską sudėti į knygą. Čia rasite svarbiausius atsakymus, kurie rūpi žmonėms“, - per knygos pristatymą uostamiesčio viešbutyje „Old Port“ kalbėjo P.Kovas.
Atgaivinti įvykius padėjo jachtos „Ambersail“ dienynas, nufilmuoti vaizdai. P.Kovo knygoje publikuojamos ištraukos ir iš jo bendražygių dienoraščių, įdomūs palaikymo komandos krante atsiminimai.
Nuotraukos atspindi buriuotojų gyvenimą jachtoje - griežtą jų dienotvarkę, buitį, tarpusavio santykius, kai už borto dieną ir naktį riaumoja vandenynas. Kiekvienas įgulos narys, pasak P.Kovo, įdėjęs į šią knygą po žiupsnelį meilės. Autorius dėkojo žmonai kaunietei aktorei Nijolei Narmontaitei už tai, kad išleidžia, laukia ir šiaip už viską. Bet labiausiai lenkėsi griebtis plunksnos įkvėpusioms mūzoms - jūroms ir audroms.
„Tūkstantmečio odisėjos“ dalyviai aplink pasaulio žemynus apskriejo „greičio mašina“ - 19,2 metro ilgio ir 5,2 metrų pločio okeaninių lenktynių jachta „Ambersail“, kurios stiebas galėtų siekti devynaukščio stogą, o didžioji burė užklotų krepšinio aikštelę. Tokia jachta generaliniu kursu įveikė 43 tūkst. 427 jūrmyles (80,5 tūkst. kilometrų).
Pasikeisdami etapuose buriuotojai per 9 mėnesius spėjo aplankyti 29 pasaulio uostus. Lietuvos pasiuntinius svetingai sutiko 26 užsienio lietuvių bendruomenių atstovai - toli gimtinės visi kartu giedojo „Tautišką giesmę“. P.Kovas plaukė dvejuose kelionės etapuose, viename jam buvo patikėtos atsakingos „Ambersail“ kapitono pareigos.
„Kas priviliojo tiek vyrų leistis į šį nuotykį? Kas juos išginė iš namų - tos komforto zonos, sukurtos per ilgus metus ? Kas vedė į nežinią, į rūsčias jokiems dėsniams nepavaldžių vandenynų platumas? Kas juos traukė kęsti fizinius ir dvasinius nepatogumus, nuolatinę įtampą, galbūt net ir baimę patekus į stichijos gniaužtus, kantriai štampuojant jūrmyles belsti net iki laivų nuolaužomis ir žuvusių jūrininkų kaulais nubarstyto audringojo Horno kyšulio? Ir dar už savus pinigus...
Sudėtingas egzistencines problemas P.Kovas gvildena klausydamas savo širdies balso: „Gyvenantys vien įpročiais yra supančioti naujų iššūkių ir galimų pavojų baimės. Dažniausiai jie lieka taip ir nepažinę savo galimybių ribų, neatskleidę jų. Bet yra ir kitokių - kurie meta iššūkį savo baimėms, nebijo nerti į patį viesulo sūkurį, tarsi nuolat siektų kurti save iš naujo. Savo noru jie leidžiasi išstumiami iš saugių įsčių į nežinią. Vien tam, kad ją prisijaukintų, joje subręstų ir imtų dairytis kitos, dar neatrastos. Šitaip vandenyne ieškome ir savęs“.
P.Kovo knyga - ne vien tiktai apie buriavimo meną. Tai ir vadovo, azartiško, mėgstančio iššūkius žmogaus įžvalgos, parsivežtos iš jūros į verslo vandenis.
Buriuotojų Everestu vadinamas Horno kyšulis jam -- tik abstrakti siekiamybė, tikslo simbolis. P.Kovas neslepia, jog tai, ką patyrė plaukdamas, yra ir jo asmeninė vadybos patirtis -- buriavimas ir verslas šioje kelionėje susiliejo lyg nerimstantys vandenys ir išplukdė tam tikrus atsakymus į klausimus, kurie turbūt rūpėjo ne tik jam vienam.
„Kaip nepasiduoti panikai ir stresui? Ko mus moko audros? Koks turėtų būti ne tik kapitonas, o apskritai bet kokios komandos lyderis? Kur prasideda ir baigiasi demokratijos ribos, kaip suvaldyti, sutelkti kūrybingam darbui skirtingų charakterių žmones? Ilgainiui supranti, kad burlaivis primena mažytę valstybėlę arba verslo įmonę: įgula -- darbuotojai, o kapitonas - vadovas. Galbūt manųjų jūros pamokų knyga pravers ir tiems, kurie darbuojasi krante“, - vylėsi autorius.
Po šios kelionės P.Kovas, iš prezidento Valdo Adamkaus rankų gavęs ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžių, elegantiškai, kaip tikras jūrininkas, pasipiršo savo mylimajai - teatro ir kino aktorei N.Narmontaitei. Priklaupęs ant Prezidentūros laiptų, jai ant piršto užmovė žiedą. Vyro užmojams Nijolė pritaria: „Pauliaus būdą, jo mąstymą jau perpratau - juo smarkesnė audra jūroje, tuo jis ramesnis. Tada ir kitiems žmonėms būna ramiau. Bet tai - apgaulinga ramybė“.
Su vyru dažnai buriuojanti N.Narmontaitė prisipažino jachtose patyrusi ir ne itin malonių akimirkų: „Kartą, kai mėginome nusigauti iki vieno Švedijos uostelio, dangus ėmė maišytis su jūra, net šešias valandas be atvangos žaibavo, akys įskaudo nuo žiūrėjimo į prietaisus - pasijutau kitame pasaulyje. Išlipusi į krantą jaučiausi lyg iš naujo gimusi, norėjosi bučiuoti žemę ir visus žmones. Apie jūrligę nekalbėsiu...“
P.Kovas ramino į knygos pristatymą susirinkusius klausytojus, kuriems gal dar neteko plaukti bangų talžomais ir blaškomais burlaiviais: „Žmonės iškeliauja anapilin nuo kitokių negalių, nuo protą stingdančio nerimo ir baimės jausmo. Tačiau nuo jūrligės dar niekas negavo galo. Laive pajutus nemalonius simptomus, verčiau prigulti - tada palengvėja. Mano tėvas sako, kad jūrlige neserga tik kiaulės ir debilai“.
Įspūdžiais dalijosi ir P.Kovo bendražygiai -- „Ambersail“ komandos nariai Artūras Dargis, Algis Patašius, Romanas Borisovas, Kastytis Bartusevičius. Buriuotojus į tolimą kelionę išlydėjęs, o vėliau sutikęs juos Klaipėdos uoste kitos legendinės jachtos „Lietuva“ kapitonas Steponas Kudzevičius džiaugėsi, kad visi šios odisėjos dalyviai grįžo į namus gyvi ir sveiki, dar labiau užgrūdinti audrų, atvėrę sau naujus pasaulio pažinimo horizontus, įgiję neįkainojamos patirties.
„Dažniausiai mirštama lovoje“, -- lyg tarp kitko pastebėjo prieš dvidešimt metų jachta „Lietuva“ Žemės rutulį su viena komanda apiplaukęs jūrų vilkas S.Kudzevičius. Burių jis dar nepadžiovė.
