EUROLYGA 2023

A.Šalna – apie žiemos sportą Lietuvoje ir sovietų grasinimus

Sovietai grasino išsiųsti į Afganistano karą, bet jis nė nekrūptelėjo. Jo nereikėjo bauginti, kad iš 1984 metų Sarajevo žiemos olimpinių žaidynių atvežtų aukso medalį – pirmąjį Lietuvos istorijoje. Geriausią Lietuvos biatlonininką Algimantą Šalną Sovietų Sąjungoje gerbė taip, kad net tapus JAV rinktinės treneriu, buvę kolegos jo negriežė per dantį.

A.Šalna – pirmasis žiemos olimpinių žaidynių biatlono čempionas iš Lietuvos, pasaulio čempionas.<br>M.Kulbio nuotr. iš archyvo
A.Šalna – pirmasis žiemos olimpinių žaidynių biatlono čempionas iš Lietuvos, pasaulio čempionas.<br>M.Kulbio nuotr. iš archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Donatas Urbonas

Jan 30, 2014, 7:32 AM, atnaujinta Feb 16, 2018, 10:40 PM

Įspūdingas sportininko kelias, atsidavimas Lietuvai, pasiaukojimas biatlonui ir begalinis optimizmas sudėtas į valandos trukmės dokumentinį filmą „Algimantas Šalna: Norėjau būti geriausias“, kuris dienos šviesą išvys jau ketvirtadienį.

Prieš filmo premjerą 54-erių A.Šalna jaudinasi lyg prieš svarbų startą. Ne ką mažiau jis jaudinsis ir Sočio olimpinių žaidynių metu, į kurias biatlono treneris išleido savo auklėtinį Seaną Doherty.

Nors veiklos JAV nestokojantis A.Šalna spinduliuoja laime ir noru pasisemti iš gyvenimo kuo daugiau, yra dalykų, kurie jį liūdina. Pavyzdžiui, taip mylimas žiemos sportas Lietuvoje.

Į tėvynę trumpam grįžęs A.Šalna su portalu lrytas.lt dalijosi įspūdžiais apie įspūdingiausias karjeros akimirkas, Sovietų Sąjungos suteiktas sąlygas biatlonininko kelyje, žiemos sporto problemas ir jų sprendimus Lietuvoje bei jaunųjų JAV biatlonininkų treniravimo ypatumus.

Sovietai kelio neapsunkino

– Labiausiai jums per visą sportinį gyvenimą įsimins olimpinis auksas 1984 m. Sarajeve?

– Olimpinis auksas lieka visam gyvenimui. Neveltui sakoma, kad olimpinis medalis niekada nerūdija. Olimpinėse žaidynėse jautiesi kaip sapne. Vien pačios žaidynės daro didelę psichologinę įtaką.

Per daugiau nei 40 metų draugystę su sportu, labiausiai įstringa aukščiausi pasiekimai. Pavyzdžiui, pirmasis pasaulio čempionato auksas 1983 metais. Kad ir pirmasis pasirodymas 1982 metais pasaulio čempionate, kai pirmą kartą patekau į rinktinę būdamas labai jaunas ir nepatyręs. Man šis čempionatas labai įsiminė, nes pirmą kartą stovėjau stadione, kuriame susirinko 20-30 tūkstančių žiūrovų.

– Sarajeve turbūt būtų buvę maloniau triumfuoti vilkint Lietuvos olimpinę aprangą?

– Tai būtų labai įspūdinga ir garbinga... Tačiau neturiu dėl ko gailėtis, nes tada nebuvo jokių kitų galimybių. Gal tik truputį graudu, kad Lietuva atgavo nepriklausomybę tada, kai aš jau baigiau sportuoti. Buvau pasirinkęs trenerio karjerą ir grįžti atgal buvo beveik neįmanoma. Taigi nedidelė nuoskauda liko. Galiu pasakyti pridėjęs ranką prie širdies – tikrai gaila, kad neatstovavau laisvai Lietuvai.

– Ar iš tiesų prieš 1984 m. žaidynes sovietai už blogą pasirodymą grasino išsiųsti į Afganistano karą?

– Visiems sakiau, kad iš sovietų niekada nejaučiau spaudimo. Nežinau, galbūt taip yra ir dėl mano charakterio. Ir iš trenerių, ir iš komandos draugų jaučiau pagarbą. Su visais labai gerai sutariau. Net ir keliaudamas kaip JAV rinktinės treneris, sutikęs rusus, su kuriais dirbau ir sportavau, bet kada galėjau prašyti pagalbos. Nekildavo jokių problemų.

SU jokiomis psichologinėmis ir techninėmis kliūtimis nesusidūriau. Man buvo suteiktos visos sąlygos siekti geriausių rezultatų. Niekada nejaučiau, kad kažkas trukdo. Trukdyti gali tik vienas dalykas – mano paties motyvacija. Kai ją praradau, tai ir baigiau karjerą.

O tie pasakymai apie Afganistaną – sovietų kultūros bruožas, eilinis gąsdinimo metodas. Ir iki šiol Rusijoje visus mėgsta gąsdinti. Niekada nebijojome tų grasinimų. Nekalbėjome su sportininkais, kad va, mus čia gali kažkur išsiųsti, todėl reikia pasistengti. Sovietai galvojo, kad jų spaudimas veikia, bet jie buvo neteisūs. Per savo sportininko kelią labai gerai išstudijavau šį dalyką. Bauginimas yra priešas ir gali tik pakenkti. Bet rusai to nežinojo ir tą patį daro ir dabar.

Žiemos sportas Lietuvoje liūdina

– Kaip dabar vertinate žiemos sportą Lietuvoje?

– Liūdna. Tiesa, su biatlonu dar nėra taip blogai, kaip su kitomis sporto šakomis. Anaiptol, biatlonas yra viena geresnių sporto šakų. Biatlonininkai pasirodo pagal savo galimybes – turi nedidelį populiarumą, turi tikslus, dirba.

Bet dėl žiemos sporto liūdna. Gyvename tokioje teritorijoje, kur turime tikrą žiemą, turime slidinėjimo, biatlono tradicijas. Jei būčiau sporto vadovas, tikrai kiek tik įmanoma ugdyčiau sportą. Statyčiau trampliną, snieglenčių trasas, kitą infrastruktūrą. Žiemos sportą plėsčiau visur – kad ir Zarasuose, Anykščiuose ar Varėnoje. Bandyčiau sukurti tokias sąlygas, kad žmonės galėtų ne tik išgyventi, bet ir pragyventi.

Sportas yra tautos ateitis. Juk norime, kad vaikai sportuotų, o ne vaikščiotų gatvėmis. Nesu didelis ekonomikos žinovas, bet manau, kad vyriausybė turėtų labiau remti sportą. Ypač jį turėtų propaguoti už tai atsakingos sporto institucijos. Tai – labai svarbu. Reikia remtis filmus apie sportą, ypač – žiemos. Negali Stasys Petkus iš savo pinigų gimdyti filmo. Tai yra didelis darbas. Reikia daugiau filmų. Tuomet vaikai juos žiūrės ir taip sportas atkreips dėmesį. Sportui reikia propagandos.

Juk sportas svarbus ne tik patiems sportininkams ar vaikams, bet ir visai tautai. Tada galbūt žiemos olimpinėse žaidynėse matytume ne 9, o 19 ar 29 lietuvius. Žmonėms tada būtų dar įdomiau žiūrėti. Šalis gali turėtų daug problemų, bet visada turi likti vietos sportui.

– Taigi žiemos sportui Lietuvoje trūksta tik infrastruktūros ir tokio sporto kultivavimo?

– Sporto kultūros, propagandos ir paramos. Yra daug sporto entuziastų, federacijų vadovų, kurie nuolat ieško paramos. Bet institucijose jie dažniausiai sulaukia neigiamo atsakymo. Tačiau juk visi neturi tų pinigų. Kaip ir visiems, yra pinigų maistui, kurui ir šildymui. Dar dalelė pinigų kažkam lieka. Gaudamas 3 tūkst. litų atlyginimą, gali kažkur pakeliauti. Bet jei tuos pinigus išleisi brangiai mašinai, kuri ryja daug degalų, atostogauti neišvažiuosi. Gal pavyzdys ir primityvus, bet tas pats su vyriausybės, LTOK biudžetu. Reikia visur viską subalansuoti, kad vyktų vystymasis ir ateityje kažką turėtume.

– Devyni Lietuvos sportininkai Sočyje – daug ar mažai?

– Tai nėra labai blogas skaičius. Aišku, norėtųsi, kad tų sportininkų būtų daugiau, bet viskas nėra labai paprasta. Ne iš karto, bet Lietuva olimpinėse žaidynėse galėtų turėti, pavyzdžiui, 19 sportininkų.

– Sočio olimpinės žaidynės – jau čia pat. Gal vyksite jų stebėti?

– Nevyksiu. Paskutinį kartą žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavau 2006 metais Turine kaip JAV treneris. Jau tada pasakiau, kad šita olimpiada bus paskutinė ir kitas žaidynes žiūrėsiu per televizorių (Juokiasi.). Vis dėlto per savo karjerą mačiau jau tiek daug žaidynių. Esu jų persivalgęs. Daugiau nebeturiu motyvacijos važiuoti, dalyvauti, gyvai stebėti. Taip, labai laukiu žaidynių, bet jas stebėsiu jau tik per televizorių (Juokiasi.).

– Visi kalba apie saugumą Sočyje. Ką manote jūs?

– Žmonių, kurie gali iškrėsti piktadarystę, yra visame pasaulyje. Niekada niekas nėra 100 proc. saugus. Bet ten, kur gyvens ir varžysis sportininkai, nebus problemų. Rusai padarys viską, kad saugumas būtų užtikrintas. Aš, būdamas sportininkas, nenuogąstaučiau.

Sudomino JAV jaunuolius

– Vis dar neatitolote nuo biatlono – dirbate JAV. Kaip sekasi?

– JAV jaunių rinktinę treniruoju aštuonerius metus. Grįžęs į savo regioną, pradėjau kurti jaunimo komandas. Važinėjau po mokyklas, raginau, rodžiau jaunimui tą biatloną. Maždaug trejus metus intensyviai dirbau, kol sukūriau vietinę komandą. Ir iš tos komandos vienas jaunuolis dalyvaus Sočio žaidynėse.

Gyvenu Vermonto valstijoje. Ten, kur dirbu, yra kelios bazės. Rengiu stovyklas, būriu vaikus į vieną vietą, nes jie išsibarstę rytinėje JAV dalyje. Kartais juos kas nors atveža. Žodžiu, auklėtinių aplink mane nėra. Arčiausiai esantis vaikas – per 1,5 val. kelio nuo namų. Nėra taip paprasta treniruoti tokiomis sąlygomis.

Į Sočį išvykstantį Seaną Doherty pas mane vežiodavo jo tėvas. Kelio į vieną pusę – 2,5 val. Pas mane jį atveždavo 2-3 dienų stovyklai. Grįžęs namo, jis sportuodavo pagal mano sudarytą planą. Jei išeidavo, atvykdavo savaitei. Ir taip dirbome šešerius metus.

– Ar JAV jaunimas pamilo biatloną?

– Yra labai daug norinčiųjų, jiems biatlonas labai patinka. Bet dažniausiai dėl tokių sunkių treniruočių sąlygų jaunimas negali prisijungti. Nebent vaikus sutinka atvežti taip, kaip vežiodavo Seaną. Atstumai Amerikoje vaikams viską labai apsunkina. Bet vis tiek surandame būdų. Kartais atvažiuoja tik vasaromis, treniruojasi per atostogas. Raginu nusipirkti šautuvą ir eiti treniruotis į namo rūsį. Kai kurie taip ir daro. Viskas priklauso nuo noro.

Keista būti filmo herojumi

– Ką žinote apie filmą „Algimantas Šalna: Norėjau būti geriausias“?

– Mačiau tik trumpą ištraukėlę. Svarbiausia, kad tas filmas gimė. Visi prie to prisidėję žmonės atliko įspūdingą darbą. Filme sudėta labai daug medžiagos. Jame bus daugybė mano nuotraukų, įrašų, aprašymų, kurie daugelį metų gulėjo stalčiuose ir nebuvo liesti. Dabar net gėda taip kalbėti. Yra tikrai labai įdomių ir gražių dalykų. Filmas man bus kaip labai gražus prisiminimas.

– Nebuvo keista tapti filmo herojumi?

– Tikrai keista. Bet turbūt visi taip priima tokius dalykus.

– Prieš premjerą jaučiate jauduliuką?

– Taip, tikrai. Mačiau tik 15-20 sekundžių ištraukėlę, bet kai pamatai nuotraukas, vaizdo įrašus, tai jaudintis pradedi automatiškai. O kai išgirsiu, ką kalbės pašnekovai, jaudulio bus dar daugiau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.