50 milijardų dolerių Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms surengti skyrusi Rusija nuo pamatų pastatė ne tik milžiniškas arenas, Kaukazo aukštikalnėse įrengė trasas, bet ir kūrė šiuolaikinį rojų turistams.
Olimpiada turėjo didelę reikšmę Sočio apylinkių gyventojų gerovei. Tačiau vieniems žaidynės suteikė galimybę turėti elektrą ir dujas, o kitus paliko socialaus gyvenimo užribyje.
Kurortas žiba ne visiems
Akmenuota Juodosios jūros pakrante besidriekiantis Sočis pagaliau atsikvėpė nuo amžiaus statybų ir vėl linksminasi iki išnaktų.
Sovietmečiu populiaraus, paskui priblėsusio, o dabar vėl atgyjančio vasaros kurorto baruose skamba gyva muzika, garsiausi Rusijos atlikėjai planuoja ir šiemet aplankyti miestą prie Kaukazo kalnų.
Vilas Sočio apylinkėse turi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Filipas Kirkorovas, Josifas Kobzonas. Ketvirtį amžiaus kalnagūbryje šalia Sočio ilsėdavosi kruvinasis diktatorius Josifas Stalinas.
Išskirtiniu kraštovaizdžiu, gydyklomis, kuriose trykštantys sieros šaltiniai itin naudingi sveikatai, o po olimpinių žaidynių – ir infrastruktūra turizmui garsėjančios Sočio apylinkės per pastaruosius šešerius metus pasikeitė neatpažįstamai.
Mažiausiai pasikeitė pats Sočis, nors jo gyventojai ir džiaugiasi, kad pagaliau turi sutvarkytą pėsčiųjų gatvę jūros link ir pirmąjį mieste dviračių taką.
Tačiau kurortas vis dar atsiduoda sovietmečiu: dainininkai restoranuose vakarais stengiasi perrėkti vieni kitus, lauko baruose rusakalbiai turistai po nesuskaičiuojamų stikliukų degtinės agresyviai ima reikalauti dėmesio, o ryškios karuselės primena vaikystės nuotraukas iš pajūrio, kai buvo kone privaloma nusifotografuoti butaforiniame laive.
Sočis ir prieš žaidynes gyveno iš turizmo, gal tik užsieniečių atvykdavo mažiau. Bet kurorto apylinkės merdėjo: Kaukazo aukštikalnių gyventojai žiemą griuvinėdavo slidžiose negrįstose gatvėse, dažnas neturėjo elektros ir beveik visi – centralizuoto dujotiekio.
Ten, kur Sočio priemiestyje Adleryje dabar vakarais visomis vaivorykštės spalvomis nušvinta penkios olimpinės arenos ir „Fišt“ stadionas, anksčiau šeimininkavo sentikiai.
Tik kilometras nuo Olimpinio parko buvo bulvių ir pomidorų laukai, stovėjo karvidės ir kiaulidės. Dar toliau buvo sunkiai išbrendama pelkė. Dabar ten – naujos asfaltuotos gatvės, kurių labirintuose vietos taksi vairuotojai dar nesusigaudo.
Bet visai čia pat – vos trys kilometrai nuo Olimpinio parko – dešimties šeimų drama. Olimpinės žaidynės pusšimčiui Akacijų gatvės 5A namo gyventojų Adleryje tapo pragaru.
Atskirti nuo miesto, atkirsti nuo vandentiekio ir kanalizacijos šie žmonės bergždžiai varsto teismų duris. Ir jie ne vieni tokie.
Griuvėsiai prie Olimpinio parko
Didžiausio šio amžiaus Rusijos projekto – Sočio žaidynių – tamsioji pusė dar gerokai iki olimpiados kaitino pasaulio žiniasklaidos kraują.
Pasakojama, kad žaidynės prieš dešimtmetį prasidėjo nuo, kaip tuomet atrodė, kažkam Krasnodaro krašte kilusios beprotiškos idėjos tik paminėti Sočį kaip galimą kandidatą rengti žiemos žaidynes.
Neva tai primintų pasauliui apie merdintį kurortą ir galbūt paskatintų turizmą jame. Tačiau už šios idėjos V.Putinas taip užsikabino, kad galiausiai ne tik laimėjo mūšį dėl teisės rengti žaidynes, bet ir jas surengė.
Rusijos politika ir nesiskaitymas su žmogaus teisėmis pasauliui kėlė įniršį, planetos galingieji, pavyzdžiui, JAV prezidentas Barackas Obama, boikotavo Sočio žaidynes, Šiaurės Kaukazo kovotojai grasino išpuoliais, homoseksualai rengė eitynes, o žemių ir namų netekę Krasnodaro krašto gyventojai viešai apraudojo savo likimą.
Sočio žaidynės praplėšė aibę Rusiją kamuojančių pūlinių, bet šalis visomis išgalėmis stengėsi glaistyti skandalus.
Todėl ypač sunku patikėti, kad visa tai, į ką pirštu kelerius metus baksnojo pasaulis, vyksta net ten, kur per žaidynes praeidavo tūkstančiai turistų, – Olimpinio parko panosėje.
Akacijų gatvė Adleryje baigiasi ties 17-uoju numeriu paženklintu namu. Kur pirmasis, antrasis, penktasis?
Akacijų gatvės gyventojai gūžteli pečiais: likusius nugriovė, kai tiesė greitkelį ir statė viaduką. Bet truputį pamąstę moja į kitą greitkelio pusę – ten liko keletas Akacijų gatvės namų.
Iš tiesų tai vienas bendrabutis, kuriame įsikūrę dešimt šeimų. Ant Akacijų gatvės 5A namo dar visai neseniai kabojo didelis plakatas su užrašu SOS – padėkite. Tačiau plakatą nuplėšė vėjas.
Nusigauti iki šio bendrabučio nelengva: į kitą greitkelio pusę tenka žingsniuoti pačiu greitkeliu, per skyles tvoroje, kurias parodo kelio paklaustas rusas, lendame į lauką su betono luitais užverstais geležinkelio bėgiais ir šiuo lauku pasiekiame avarinės būklės namų kompleksą.
Be namų ir skolingi
Kieme žmonių nėra. Jausmas toks, kad griūvantys namai jau seniai palikti likimo valiai. Tačiau pririšti ir garsiai lojantys šunys verčia manyti kitaip.
Beldžiuosi į vienas duris. Tylu. Į kitas. Jokio atsako. Trečiąsyk pavyksta: duris atidaro moteris ir skambina telefonu kaimynams. Iš skirtingų pusių netrukus vienas po kito suguža namo gyventojai.
Tarp jų – du mažamečius vaikus auginantys Natalija ir Aleksejus. Per olimpines statybas jie iš viso liko be namų.
Jų namas stovėjo kaip tik ten, kur dabar nutiestas federalinis greitkelis. Namą, kuris buvo privatizuotas mažamečio Aleksejaus brolio vardu, nugriovė, broliui paskyrė kambarį bendrabutyje, o jauną šeimą išmetė į gatvę. Nataliją ir Aleksejų su vaikais priglaudė buvę kaimynai: davė lopinėlį žemės ir stogą virš galvos.
„Dabar varstome teismų duris. Jau vyko 75 svarstymai, bet visi – mūsų nenaudai.
Ir teismai, ir krašto administracija atmeta viską, ko paprašome. Adlerio teismas surašo nutartį, važiuojame į Krasnodaro krašto teismą, jis palaiko Adlerio teismo nutartį. Aukščiausieji teismai taip pat palaiko Adlerio teismo sprendimą“, – pasakoja Natalija.
Be namų likusi šeima per pastaruosius metus dar ir į skolas įklimpo: reikia mokėti ne tik advokatui, bet ir padengti teismų išlaidas.
Greitkeliu – pėsčiomis
Akacijų gatvės 5A namo gyventojams irgi nelengva. Anksčiau šis bendrabutis buvo eilinis Adlerio bendrabutis. Jame buvo ir kanalizacija, ir vandentiekis.
Dabar šis namas atrodo kaip landynė, o namo gyventojai praranda viltį, kad taps kam nors reikalingi.
Kai prasidėjo federalinio greitkelio tiesimas, namo gyventojai gavo pranešimą, kad bus perkelti. Kiekviena šeima net žinojo naują savo adresą.
Bet kai nuvyko pasiimti raktų, paaiškėjo, kad nutarta, jog namas statyboms netrukdo ir jo gyventojai nebus perkelti.
Trukdė tik namui priklausantis vienas tualetas, todėl jis buvo nugriautas. Liko vienintelis, kuriuo naudojasi pusšimtis žmonių.
Greitkelio tiesimas šio namo gyventojus atkirto nuo kanalizacijos ir vandentiekio, prie bendrabučio nebeliko privažiavimo: pačių gyventojų anksčiau betonuotas ir prižiūrėtas kelias dabar išraustas.
Vandenį maistui ruošti tenka pirkti, nes vanduo iš artezinių gręžinių per statybas buvo taip užterštas, kad net praustis juo nesmagu.
Kiekviena bendrabučio šeima maistą ruošia ant dujų iš baliono, patalpas šildo krosnimis. Atsivežti malkų visai žiemai dabar sunkiai įgyvendinama užduotis, nes prie namo nėra privažiavimo sunkvežimiui.
„Šunis čia laikome tam, kad lojimu praneštų apie atvykėlius, nes bijome, jog būsime padegti. Prieš olimpines žaidynes Sočyje tokių padegimų buvo ne vienas“, – pasakoja bendrabučio gyventoja Aleksandra. Su vyru ji augina pustrečių metų dukterį, kuri, aišku, dar neina į mokyklą.
Tačiau tiems namo gyventojams, kurių vaikai eina į mokyklą, kasdien taip pat tenka išgyventi pragarą.
Moksleiviai iki mokyklos žingsniuoja greitkeliu, kuriame jau žuvo ne vienas žmogus, nes kito kelio nėra. Kai palyja, tenka klampoti per purvą, nes į mokyklą tenka eiti ir molėtu lauku.
Kompensacija už būdeles
Akacijų gatvės 5A namo Adleryje gyventojų istorija – tik trupinėlis Sočio žaidynių projekto pyrage. Kurorto apylinkių gyventojai per olimpines statybas išliejo jūrą ašarų.
Mat tokių, kurie liko be stogo virš galvos, – tūkstančiai.
Dėl olimpiados nukentėjusių rusų kai kurios pasakojamos istorijos – tik dalis tiesos. Taip, buvo nemažai tokių, kurie neteko žemių ar namų.
Bet tos žemės jiems niekada ir nepriklausė, o namai buvo pastatyti nelegaliai.
Iki žaidynių apleisto ir net, galima sakyti, Dievo ir valdžios pamiršto krašto gyventojai darė, ką norėjo: turėjo legaliai statytą būdelę kur nors Kaukazo aukštikalnėse, o šalia tos būdelės savavališkai pasistatė namą.
Kai prasidėjo olimpinės statybos ir prireikė kraštą tvarkyti, tokių statinių valdytojai kompensaciją gavo tik už dokumentais įteisintą būdelę.
Žinoma, pasitaikė ir atvejų, kai legaliai statyti namai buvo nugriauti prieš pat žaidynes, mat pakrypo, kai dėl nežinomų priežasčių imta vežti žemes nuo šlaitų. Pakrypę namai gadino vaizdą, todėl jų gyventojams teko su jais atsisveikinti ir dar susimokėti už nugriovimą.
Prausiasi pirktu vandeniu
Akacijų gatvės 5A namo gyventojai supranta, kad vien jų pasakojimas apie tai, jog olimpiada juos paliko už borto, gali ir neįtikinti, todėl pasiūlo apsilankyti bendrabučiuose, kuriuose per olimpines ir parolimpines žiemos žaidynes glaudžiasi be namų likę žmonės.
Parduotuvės, į kurią užsukame, pardavėja Mariana – tamsiaplaukė ryškiai dažytomis lūpomis – susidomėjusiu žvilgsniu tyrinėja mūsų akreditacijos korteles.
„Jūs žurnalistai? – klausia ir po teigiamo atsakymo prašo: – Nueikite pažiūrėti, kaip mes dabar gyvename. Mūsų bendrabutis dėl olimpiados buvo atkirstas nuo vandentiekio. Dabar tenka vandenį pirkti net nusiprausti.“
Tas bendrabutis kitoje Adlerio vietoje nei tas, kurį aplankėme Akacijų gatvėje. Ir to bendrabučio, kaip ir daugelio kitų, gyventojus į socialaus gyvenimo užribį nustūmė asmeninis V.Putino projektas olimpinės žaidynės.
Maldos už prezidentą
Istorijos apie iš namų išvarytus žmones, nacionalizuotas žemes, apie šeimas, kurių gyvenimą olimpinės žaidynės pavertė pragaru, – tik viena medalio pusė.
Yra ir kita, šviesioji. Adlerio sunkvežimių vairuotojai per olimpines žaidynes buvo išguiti nemokamų atostogų, tačiau dėl to nesuko galvos: gurkšnodami degtinę kiauras dienas žvejojo sutvarkytoje pakrantėje.
Ten, kur dabar naujumu blizgantis paplūdimys šalia sienos su Abchazija, prieš kelerius metus dar maudėsi karvės.
„Pažiūrėkite, kaip dabar čia gražu“, – bedante burna šypsosi jau kauštelėjęs žvejys.
Tai kas, kad per žaidynes jis negavo atlyginimo – kelių žuvų per dieną pietums ir vakarienei pakakdavo. O dėmesio, kurį gavo per kelias olimpiados savaites, jam pakaks visam likusiam gyvenimui.
„Žinote, mane čia ir amerikiečiai klausinėjo: turėjo kažkokį aparatą, į jį žiūrėdami bandė kalbėti rusiškai. Ir fotografavo keliskart. Visaip vaidinau, net ant smėlio varčiausi. Norite, parodysiu?“ – klausia ir nutaiso ištreniruoto fotomodelio veido išraišką.
Nemokamų atostogų išvarytiems Adlerio žvejams olimpinės žaidynės tapo pramoga, nepaisant to, kad jie, matyt, nematė nė vienų olimpinių varžybų.
O Sočio apylinkių, pavyzdžiui, kaimų Kaukazo aukštikalnėse, gyventojai negali atsidžiaugti, kad dėl olimpinių žaidynių jų būtis tapo lengvesnė.
Roza Chutoras prieš kelerius metus buvo apleistas kaimas su keliais namais, iki kurio siaurais serpantinais buvo sunku privažiuoti. Dabar tai spindintis kalnų kurortas, kuris, kaip tikisi Rusijos valdžia, dėl turistų dėmesio varžysis su garsiausiais Alpių kurortais.
Krasnaja Poliana buvo kaimas kalnuose negrįstomis gatvėmis, kuriomis žiemą buvo ir sunku vaikščioti, ir važiuoti. Kaimo gyventojai maistą ruošdavo ant krosnelių, žiemą šildydavosi „buržuikomis“.
Dabar senoji Krasnaja Poliana – miestelis asfaltuotomis gatvėmis, beveik į visus namus atvestas dujotiekis. Tiesa, iki olimpinių žaidynių dar ne visur spėta prijungti dujas, bet gyventojai neabejoja, kad netrukus galės nebesukti galvos dėl malkų.
„Girdėjau, jog per olimpiadą uždraudė kūrenti krosneles, kad nebūtų matyti dūmų. Neva turistai turi manyti, kad visuose namuose prijungtos dujos“, – kužda kelininkas. „Baikite, visi čia kūrena krosnis, kitaip sušalsime“, – atitaria apie šį draudimą paklaustas praeivis.
Vos krutanti senutė, pragyvenusi Krasnaja Polianoje daugiau kaip pusę amžiaus, kviečia kavos ir net neklausta rėžia: „Tesaugo Dievas mūsų Putiną, jis tiek gerų darbų čia padarė.“
