Vilnietės Vineta Kveinys, Jelizaveta Potapova, Jurgita ir Vilma Dambrauskaitės antrąją vietą iškovojo net trejus metus trukusioje korespondencinių šachmatų olimpiadoje.
Korespondenciniais šachmatais galima žaisti bet kuriame pasaulio kampelyje. Tiesiog per tam tikrą laiką turi prisijungti prie interneto svetainėje esančios sistemos ir elektroninėje šachmatų lentoje atlikti ėjimą.
Galima žaisti ir kaime
Olimpiadoje per 50 dienų vienai šachmatininkei reikėjo padaryti mažiausiai 10 ėjimų. Neįvykdžius šio reikalavimo įskaitomas pralaimėjimas.
Vienu metu olimpiadoje šachmatininkės žaidė dvylika partijų – šešias baltosiomis, šešias – juodosiomis figūromis. Ir taip žaidimas vyko ilgiau nei metus.
Tokiu būdu V.Kveinys (pirmoji lenta), J.Potapova (antroji), Jurgita (trečioji) ir Vilma (ketvirtoji) Dambrauskaitės nusileido tik Rusijos rinktinei ir aplenkė dar 11 valstybių.
„Korespondenciniai šachmatai labai geri tuo, kad žmogus vis tiek gali dalyvauti turnyruose, net jei gyvenimas jį nubloškė į kaimą. Tereikia prisijungti prie interneto“, – sakė Lietuvos rinktinės kapitonas, tarptautinis vyresnysis šachmatų meistras Virginijus Dambrauskas.
Technologijos korespondencinius šachmatus perkėlė į internetą, tačiau anksčiau turnyrai vyko paštu. Varžovo ėjimą dalyviai rasdavo savo pašto dėžutėje. Įdomu, kad kai kurie šachmatininkai iki šiol rengia tokius turnyrus, kuriuose ėjimais griežtai keičiamasi tik paprastais laiškais, o ne internetu.
Stebėdavo ir saugumiečiai
V.Dambrauskas pripažįsta, kad, internetui pasiglemžus korespondencinius šachmatus, jie šiek tiek prarado žavesį. 52 metų vyras puikiai prisimena laikus, kai varžovai kartu su ėjimu jam laiške atsiųsdavo ir atviruką.
„Gaudavau atvirukų su labai gražiais vaizdais iš Italijos, Ispanijos. Kai buvo geležinė uždanga, net negalėjau pagalvoti, kad ateityje galėsiu ten išvažiuoti.
Kai kurie šachmatininkai netgi prašydavo atsiųsti vis kitokių pašto ženklų – juos kolekcionuodavo“, – senus laikus prisimena nuo 1980-ųjų korespondenciniais šachmatais žaidžiantis V.Dambrauskas.
Sovietmečiu tai buvo vienas iš nedaugelio būdų bendrauti su užsieniečiais. Todėl nenuostabu, kad šachmatininkų siunčiamus laiškus sekdavo ir KGB – sovietinis saugumas. Jie tikrindavo ėjimų šachmatų lentoje kodus, aiškindavosi, ar juose neužfiksuota kokia nors žinutė.
Pagelbėja kompiuteriai
Laikai pasikeitė, ir šachmatininkai savo ėjimus daro internete. Be to, pasitelkdami bet kokią galimą pagalbą – nuo kolegų šachmatininkų iki trenerių ar net kompiuterinių šachmatų programų, kurių kartais neįveikdavo ir didžiausi pasaulio didmeistriai.
„Nėra jokių garantijų, kad tavo varžovė neturi draugo didmeistrio ar galvodama ėjimą neįsijungė kelių šachmatų programų. Dabartiniai korespondenciniai šachmatai yra tokie, kad jei žaidėjas pasikliaus tik savimi ir nesinaudos jokia programa, jis yra pasmerktas.
Žmogiškasis veiksnys vis tiek kada nors suveikia, ir tu suklysi. O kompiuteris apsaugo nuo pražiopsomų kombinacijų“, – pasakojo V.Dambrauskas.
Lietuviai – elite
Individualiuose korespondencinių šachmatų Europos čempionatuose praeityje yra triumfavęs Anicetas Uogelė (čempionatas vyko 1975–1981 m.), Vladas Gefenas (1982–1988 m.), Gediminas Rastenis (1983–1989 m.), Valentinas Normantas (1987–1994 m.), Ričardas Žitkus (1987–1993 m.), Alius Mikėnas (1994–1999 m.).
1983 m. pasaulio čempionu tapo lietuvių kilmės amerikietis Vytas Viktoras Palčiauskas.
O neseniai olimpiados sidabrą iškovojusi Lietuvos moterų rinktinė anksčiau taip pat yra laimėjusi medalius. 2007–2009 m. vykusioje olimpiadoje mūsiškės iškovojo sidabrą, o 2003–2006 m. – auksą.